mano viešpats bekalbis
rudenį rymo arimuos
atsidūsta galvą palenkęs
ir paukščius iš namų palydi

verkia mano ražienos
dar prisimindamos brydę,
kur paliko vaikai
vakarop iš namų išklydę

telkšo balos, purvynai
medžiai puošias aukso variu
palinguodama galva lange
lietumi pavirstu

mano viešpats bekalbis
nei namo, nei į širdį
negrįžo