Atsisveikinimas

Virš Ventos pakibusi  pūkų skara.
Žvelgia, dairosi, glosto lyg mama.
O horizonte juodasparniai Tėviškės draugai,
Apžvelgę gimtą lauką iš aukštai
Sau moja didingais sparnais.
Kviečia į kelią didingą ir ilgą,
O tolumoje jiems šviečia žvaigždė.
Balta mezginiais išnerta pūkinė skara
Paglosto  Ventą, žemę ir sparnus.
Palaimina ir išlydi baltuosius Tėviškės vaikus.
Ar grįšit į gimtinę, kai saulužė?
Nubus, išplaus, išneš sena Venta storus ledus,
Kai virš gimtų laukų giesmė pavasarinė
Skambės širdy sugrįžusių draugų...
Tik šiandien vėl liūdnom akim į žemę,
Į Tėviškės gražumą metat plunksną,
Tegul ji čia išlieka išnertoj pūkų  skaroj,
Ventos pakrantėj nuostabioj...
valerijaaa

2010-09-02 18:00:49

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): valerijaaa

Sukurta: 2010-09-02 20:43:56

Dėkoju už pastebėjimus

Anonimas

Sukurta: 2010-09-02 18:51:44

Pritariu Deimantei. Truputį kartojasi. O kaip supratau, tie "draugai" buvo pauksčiai. Bet ar nebuvo galima sugalvoti kitokio pavadinimo? Nes labai keistai skamba, kad draugai apžvelgia laukus iš aukštai ;DD Galima būtų interptretuoti tai kaip kad kažkas paėmė tuos tikrus draugus ir nuspyrė į dangų, tegul žvalgosi. xDDD

Vartotojas (-a): Liepa

Sukurta: 2010-09-02 18:47:29

Pasikartojimų tikrai daugoka, jie šiek tiek gadina.

Anonimas

Sukurta: 2010-09-02 18:06:33

Jausminis.
Per daug kartojamasi, nebesuveikia. Manau, kad per daug epitetų. Siūlyčiau gryninti.