Virš Ventos pakibusi  pūkų skara.
Žvelgia, dairosi, glosto lyg mama.
O horizonte juodasparniai Tėviškės draugai,
Apžvelgę gimtą lauką iš aukštai
Sau moja didingais sparnais.
Kviečia į kelią didingą ir ilgą,
O tolumoje jiems šviečia žvaigždė.
Balta mezginiais išnerta pūkinė skara
Paglosto  Ventą, žemę ir sparnus.
Palaimina ir išlydi baltuosius Tėviškės vaikus.
Ar grįšit į gimtinę, kai saulužė?
Nubus, išplaus, išneš sena Venta storus ledus,
Kai virš gimtų laukų giesmė pavasarinė
Skambės širdy sugrįžusių draugų...
Tik šiandien vėl liūdnom akim į žemę,
Į Tėviškės gražumą metat plunksną,
Tegul ji čia išlieka išnertoj pūkų  skaroj,
Ventos pakrantėj nuostabioj...