Paliečia petį.

Pajutau, bet krūptelėjai tu.

Vėsa, ledinis speigas

Surakina mano kūno ląstelę.

Taip nejuntamai jos byra

Pavirtę į sniegą...


Ne, tai tik klyksmas,

Mano balsas pro kruviną lūpą.

Ir nutirpęs liemuo.


Akys regi - pakyla

Ranka, kita. Atmeta plaukus.

Jaučiu, traukias, vis tyla

Dūžis po dūžio.


Vėsa... Malonu. Kaklo arterija slysta.

Staigus trūkis,

Pasvyra kūnas žemyn.

Magija. Mistika. Miražas.

Tai tik viena - vaizdas suyra,

Sklaidosi į baltą tamsą.

Sąmonę koma praryja.


Taip staiga. Regiu save.

Žvelgiu į vandenį gilyn -

Tu stovi greta

Surakintas beprotyste,

Stovi greta sukniubusio kūno.

Ir negali sulaikyti

Puotaujančios giltinės,

Kuri plečiasi, tįsta

Ledinėm lūpom dalydama bučinius.


Tau bandau pasakyti, nebyliai -

Nuvyk tą baidyklę, nuvyk.

Nuo jos... Nuo manęs.

Bet tu stovi, gal tokios nematai.


Supratau. Bet nepykstu.

Ne ant tavęs. Liūdna.

Su siaubu tu žiūri į mirusį kūną.

Su siaubu pradedi klykti.

Numeti peilį.

Apglėbęs jos kūną vapi - sugrįžk.

Jaučiu tavo drebančius delnus,

Tave praryjančią baimę.

Smarkiai suklydai.

Palieku tave.

Nepyk.
- - -

Pranykstu,

Dovanodama tau kaltę.

Kaltę,

Didesnę nei pati mirtis.