***
Paliečia petį.
Pajutau, bet krūptelėjai tu.
Vėsa, ledinis speigas
Surakina mano kūno ląstelę.
Taip nejuntamai jos byra
Pavirtę į sniegą...
Ne, tai tik klyksmas,
Mano balsas pro kruviną lūpą.
Ir nutirpęs liemuo.
Akys regi - pakyla
Ranka, kita. Atmeta plaukus.
Jaučiu, traukias, vis tyla
Dūžis po dūžio.
Vėsa... Malonu. Kaklo arterija slysta.
Staigus trūkis,
Pasvyra kūnas žemyn.
Magija. Mistika. Miražas.
Tai tik viena - vaizdas suyra,
Sklaidosi į baltą tamsą.
Sąmonę koma praryja.
Taip staiga. Regiu save.
Žvelgiu į vandenį gilyn -
Tu stovi greta
Surakintas beprotyste,
Stovi greta sukniubusio kūno.
Ir negali sulaikyti
Puotaujančios giltinės,
Kuri plečiasi, tįsta
Ledinėm lūpom dalydama bučinius.
Tau bandau pasakyti, nebyliai -
Nuvyk tą baidyklę, nuvyk.
Nuo jos... Nuo manęs.
Bet tu stovi, gal tokios nematai.
Supratau. Bet nepykstu.
Ne ant tavęs. Liūdna.
Su siaubu tu žiūri į mirusį kūną.
Su siaubu pradedi klykti.
Numeti peilį.
Apglėbęs jos kūną vapi - sugrįžk.
Jaučiu tavo drebančius delnus,
Tave praryjančią baimę.
Smarkiai suklydai.
Palieku tave.
Nepyk.
- - -
Pranykstu,
Dovanodama tau kaltę.
Kaltę,
Didesnę nei pati mirtis.