Kai vakare sudyla dienos,
Užmigt neleidžia mėnesienos,
Imu su savimi derėtis:
Ar verta praeities ilgėtis?
Išvengti žodžių nemokėjom,
O tuo, ką sakėm, ar tikėjom?
Dabar ir tylą jau išgirstam,
Kuri net sakiniais pavirsta...
Kai vėl paskambinai - tylėjai,
Ištarti žodį: „Pasiilgau...“,
Tiktai po pauzės sugebėjai.
Net šito žodžio nereikėjo -
Širdies plakimo nenutildau,
Raudonis skruostais nutekėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-02 22:07:20
tikras sonetas :)...taip ir suplasnojo jausmo švelnumu
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-09-02 21:36:33
Kaip paprasta,rodos... :)
Šiltai gera perskaičius.Kiek mažai reikėjo.
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-09-01 18:37:57
Taip nuoširdžiai parašytas sonetas apie savo jausmus.... patiko
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2010-09-01 14:47:50
bet vis tik nutekėjo???
:)
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-09-01 12:44:35
Jautrus žmogiškas kalbėjimas.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-01 10:49:18
...jausmo nesurakinsi...Nuoširdžios, ilgesingos eilės.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-01 09:03:16
Tikri jausmai ir gyvenimiška situacija, ypač palietė paskutiniai du stulpeliai, jais viskas ir pasakyta.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-01 07:07:33
Gražu. Mna ypač pabaiga patiko.