Santrauka:
grįžtam į malancholišką grafiką. juodoji tulžis dar slepias po klevo lapais, tačiau vis drąsiau paisrodo artėjančiam vakarui
nenoriu rankioti rudens lyg pašinų
iš skaudančio žinojimo, kad vėsta
auksinė muzika dangaus varsų
ir medžiai plikdami nesusigėsta
tik varnomis prisidengia šakas
oranžiniais skiautiniais žemę apkabinę
ištiesina pilkėjančias dienas
į bendrą darganų ir liūčių pynę
nenoriu rankioti save po arimus
prakvipusią laužų ir bulvių dūmų
tačiau nusilenkiu prieš žemę ir dangus
nurieda dirvon prakaito sūrumo
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-09-01 10:55:41
Gražiai, bet slogiai.
Sunkumu prispaudžia ...
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2010-08-31 21:48:44
sklandžiai, labai patiko
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-08-31 18:30:34
Gražiai apie rudenį ir dar ...nusilenksiu prieš žemę ir dangus nurieda dirvon prakaito sūrumo...Patiko.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-08-31 15:41:21
Labai gražiai sueiliuotas, skaityti - vienas malonumas :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-08-31 13:55:11
labai originaliai, išieškotai prabilot apie rudeni...patiko :)
Anonimas
Sukurta: 2010-08-31 13:40:52
"oranžiniai skiautiniai" pats grožis,
bet posme užkliūna,
kaip ir ne vietoje...