nenoriu rankioti rudens lyg pašinų
iš skaudančio žinojimo, kad vėsta
auksinė muzika dangaus varsų
ir medžiai plikdami nesusigėsta
tik varnomis prisidengia šakas
oranžiniais skiautiniais žemę apkabinę
ištiesina pilkėjančias dienas
į bendrą darganų ir liūčių pynę
nenoriu rankioti save po arimus
prakvipusią laužų ir bulvių dūmų
tačiau nusilenkiu prieš žemę ir dangus
nurieda dirvon prakaito sūrumo