Nebėr svajų... Aš visiškai subrendau.
Ir naktį nebelanko vaikiški sapnai.
O žodžių tinkamų iškart nebeatrandu,
Nes gėrio vartai uždaryti aklinai.

Migla aplinkui. Aš skęstu jos grožy,
Bet tolumoj pranykę horizontai.
Net atmintis to skausmo neužgožė –
Branda išmoko žmogų „surakinti“.

Bijausi nuoširdumo. Toks  netikras.
Vaikystė regis – muilo burbulais.
Vaikai kvatojom drąsūs, landūs, vikrūs –
Dabar jau, lango rėme, pasenai.

Mamos prie lango prarymotos dienos,
Jesenino tomelis lovos pakrašty.
Mes buvom penkeri. Dabar po vieną
Prie duonos riekės tarsi prikalti.

Nebėr lėlių, nei rožinių troškimų.
Tokia privalomai apsunkusi einu.
Ir nebemoku pasiskųst likimu –
Tik plauką žilą netikėtai aptinku.