Tu žinai, kada man rėkti noris ir gyvent koktu.
Gal tik tavy randu stipriausios atjautos-
Nesibaigiančiosios galios židinio raktus
Ir vandens lašelį sūrų ant kaktos.
Vis kvieti ateit, o aš dar nedrįstu, dar pribijau.
Vėl šauki, kai į tavus saulėlydžius svajoju.
Gal dar anksti, bet tu sakai, kad jau.
Priimkit bangos, ateinu, o jūra mylimoji.
Kriauklelė
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-08-30 23:11:12
Labai įdomiai nuskambėjo, patiko šis jūros kvietimas ateiti:)
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-08-30 16:14:09
Ar ne tikslingiau būtų pavadinti ,,Kriauklelė ir jūra" , nes dabar kriauklelė ,,pasimeta" už teksto? Ir vis tiek keistas tas jūros ir kriauklelės įasmeninimas.
Keliu į stalčių.
Anonimas
Sukurta: 2010-08-30 14:35:01
Silpna raiška.
Perkeliu į moksleivių skyrių.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-08-30 08:32:47
Nuoširdūs žodžiai...
Anonimas
Sukurta: 2010-08-30 01:21:37
Ir jūra prasiskleidė?
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-08-30 01:14:20
Ne. Svajot reikia apie Jo saulėtekius. O kūrinys yra mano stiliuje - rimas geras, mintis irgi. O ji tikra?
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-08-30 00:59:58
Pabaiga įtikinanti, netikėta, nors visa kita nėra stipru.