Tu žinai, kada man rėkti noris ir gyvent koktu.
Gal tik tavy randu stipriausios atjautos-
Nesibaigiančiosios galios židinio raktus
Ir vandens lašelį sūrų ant kaktos.

Vis kvieti ateit, o aš dar nedrįstu, dar pribijau.
Vėl šauki, kai į tavus saulėlydžius svajoju.
Gal dar anksti, bet tu sakai, kad jau.
Priimkit bangos, ateinu, o jūra mylimoji.

Kriauklelė