Tas žmogysta bakstelėjo į save pirštu:
- Sveikas gyvas. Dokumentuose aš Altaras Deiminas. Saviškiai vadina Deimu.
- Robertas Kulonas - prisistačiau.
- Atsiprašome už nelabai pavykusias priimtuves. Prieš įsileisdami tave į kosmobilį turėjom sutvarkyti kai kuriuos formalumus. Nenorėjom rizikuoti.
- Kur mes esam?
Altaras paaiškino:
- Tinkle. Vis kapanojamės. Du parsekai nuo Asslauto. Link Rotervilio sietyno.
Tas jo paaiškinimas man neatrodė tikslus. Geriau jau būtų pasakęs tikslias koordinates. Skaičiai man būtų pasakę daugiau. Gal todėl, kad tokia mano darbo specifika. Šiuo klausimu pasitaikiau itin sausas.
- Nepasisekė?
- Tinklas išrovė visą mūsų navigacinę sistemą. Beje, tinklas velkasi su savimi ir daugiau panašaus grobio - pusę visos planetos miškų, keletą karinių bazių su visais unitais ir krūvos visokio niekam nenaudingo šlamšto. Įtariu, kad kosmose yra nemažai smagių lavonų.
- ... įtariu, kad ir mes galim tokiais virsti, jei nerasit jokio vykusio pabėgimo plano.
Mano mintijimai be jokio įtikinamo optimizmo. O ir iš kur jo rasis, jei vis dar jaučiausi prastai. Savo blogos savijautos priežasties dar nežinojau. Šis klausimas ir paskatino pasidomėti.
- Kas atsitiko man, kai atjungėte?
Klausimo nesuspėjau užbaigti. Kosmobilis staiga truktelėjo ir mes abu nuslydome grindimis. Pargriuvęs suzgribau atsistoti. Mano oponentas taip pat pasiekė mano pavyzdžiu.
- Tu kalatojeisi po triumą panašiai kaip ir dabar abu...
Po šio sakinio pastebėjau, kad patalpos sienos braška, traška. Pasidarė nebejauku. Nusprendžiau kuo skubiau pasiekti artimiausią metalinę siją, kad galėčiau kur tvirtai įsikibt. Pastangas apvainikavo sėkmė, kai tuo tarpu vadinamasis Deimas gan nesėkmingai nušliuožė į vieną prasivėrusį kampą. Kosmobilį nustojo purtyti ir aš laimingai atsistojau. Keistasis kareiva pamėgino atsistoti keiksnodamasis, stengdamas garsiau ištarti kiekvieną žodį:
- Po šimts kriošenų! Granatą į burną! Ar kas nors sėdi prie pulto? Man atrodo visi jūs amžinai apsinešę...
Nurimęs pasiglostė plaukus ir tarė man:
- Einam. Ši dėžė ilgai netvers. Turim nešti užpakalius.
Nurimau. Nusprendžiau pasitikėti šiuo žmogumi vien dėl to, kad paprasčiausiai neliko kuo pasikliauti. Antra - norėjau likti sveikas. Vien vadovautis savo nuojauta nebeįstengiau. Reikėjo kombinuoti. Bet tai nereiškė, kad pasidaviau vien kitų įtakai.
Įėjome į platų koridorių. Jis visas užgriozdintas visokio šlamšto, tiesiog išvirtusiu iš sandeliukų ir seniai apleistų kajučių.
Iš vienos patalpos išvirto skafandrą vilkintis pavidalas, kurio kruvinas veidas degė pykčiu:
- Nuraučiau galvą tam, jei žinočiau kieno užpakalis sėdi ant krėslo priešais pultą, skirtą valdyti tinklą!
-Tau viskas gerai?
Vyriškis nusispjovė ir ranka pamėgino nusivalyti kraują, kuris varvėjo nuo įdrėkstų antakių ir skruostų. Po to nepatenkintas paaiškino:
- Tu iš manęs tyčiojies, kapitone? Tai, kas dabar vyksta, yra blogiau už atimtą dozę!
Supratau, kad šių vyrų kompanija ne šiaip slepia savo skraidyklę nuo pašalinių akių. Tai buvo paprasti kontrabandininkai. Vien jų polinkis kalbėti apie kažin kokias dozes bylojo kur kas daugiau. O ypač girdint sakinius, pagardintus keiksmais.
- Norėčiau atpalaiduoti žarnas, tik nežinau kam...
Aš stovėjau ir laukiau kol galų gale nurims tas keiksmažodžių tiradą laidantis tipas. Kosmobilio kapitonas Deimis taipogi neatrodė ramus. Jis išvėmė:
- Kur jūs visi?!
- Gilbertas turi būti prie šturvalo. - paaiškino nukentėjusysis, - Endris bokštelyje. Meškis Rolis mašinų skyriuje...
- O tu ką veikei?
- Aš? Aš miegojau. Juk du budėjimus nesudėjau bluosto. O ką veikia šitas mėsainis tarnaujantis tiems civiliams ir kosminiams agurkams? - tipas tai sakydamas turėjo omeny mane.
- Ne tau spręsti, - įkando Altaras Deiminas, - Mano valia ką daryti su be... su svečiais, esančiais laive. Tavo užduotis surinkti visus esančius ir pakviesti čia, į antrajį denį.
Po to vadas nurimo. Žodžiai liejosi gerokai ramiau:
-Pakviesk ir Rodeną. Nesvarbu ar prisiuostęs, ar susivertęs rimtesnę dozę. Tučtuojau...
Aš tylėjau ir ramiai stebėjau tų atmatų pašnekesį. Man nebuvo tas pats kur esu ir kas manes laukia. Aiškėjo, kad jiems visiems buvau ir tebesu kažkuo reikalingas. Ir po to visu humaniškumu slepiasi blogesni dalykai. Tikriausiai pats buvau paprasčiausia marionetė jų suktame žaidime. Tik labai nustebino, kad vis dar esu salyginai laisvas, nesurakintas jokiomis grandinėmis, neįkalintas pančiais. Kol tiedu kosminiai keliautojai tarpusavyje aiškinosi, apsižvalgiau po koridorių įtrūkinėjusiomis sienomis ir ištyrinėjau visą aplink ant grindų išbarstytą šlamštą.
Kai kurie daiktai ir jų likučiai nekėlė jokių abejonių: tie \"prekybininkai\" iš tiesų gabeno kontrabandą. Ant aslos išsibarstę neaiškios kilmės narkotikai žolės pavidalu. Viena suniokota dėžė pasirodo slėpė egzotiškų kvaišalų pakuotes - kveridano siurbeles. Šias prisijungus prie smilkinių, žmogų paverčia siurrealistinių, makabriškų ir nuolatinio siaubo regėjimų vergais, finale virstančiais bejėgiais ligoniais. Už tokį šlamštą, girdėjau, moka velniškus pinigus. Kai kas tas siurbeles naudoja kaip kankinimo ar netgi kvotimo priemones, nes kaliniams tikrai \"atsiriša visi galai\" - virsta lėlėmis, kurių likimas priklauso nuo nešvarų darbą dirbančių lėlininkų...
Koridoriuje būta ir kitokio turto fragmentų. Ant grindų mėtėsi krūvos neaiškių miltelių ir granulių. Iš pažiūros tie produktai atrodė visai nekalti. Tik atidžiau įsižiūrėjęs suvokiau. Savo akimis pirmą kartą matau tikrų tikriausias \"Šėtono ašaras\". Tai ginklas, kuris buvo uždraustas visų kosmoso sistemų. Tik antisocialinės ir antivisatinės struktūros visa tai dar toleravo.
Netrukus priešais, koridoriaus gale atsilapojo metalinės durys. Pro jas išlindo ilgas ir aukštas pilotas. Jis atrodė taip pat komiškai kaip ir tas vadinanasis kapitonas ir jo sužalotas pavaldinys: uniforma neaiški, visiškai neaiški.
- Kas mums nutiko? - pasidomavo Deimis.
- Tinklas sugadino kairįjį sektorių. Mes dar labiau suspausti. Man regis tie spąstai mus čia sutvarkys it kokį paštetą.
- Mes dar turime vieną erdviną. Ir neverkšklenk.
- Aš ir neverkšlenu. Tik sakau, kas, po velnių, aplinkui vyksta. Norėjau paaiškinti kas mūsų laukia.
Kas visų laukia žinojo tik Dievas.