Aš mėginau užmegzti ryšį su išore - orbitoje išsimėčiusiais palydovais. Tam tikslui turėjau neprastą ryšio aparatą, įmontuotą tiesiai šalme. Gaila, bet eteryje vyravo tyla. Tik retsykiais pasigirsdavo vienas kitas trakštelėjimas. Todėl ilgainiui su beviltiška padėtimi apsipratau. Tikėtis stebuklo - utopija, kurią menkiausiai įsivaizdavau.
Bet staiga kažkas pasakė. Vyrišką balsą išgirdau kairiojoje ausyje.
- Kas čia? Ar tai tu, Hartai?
Mano gerklėje įstrigo gumulas, kurio anksčiau nepajutau. Atsikrenkštęs pabandžiau ištarti:
- Aš esu Robertas... Ketvirtosios salos lokatorius - dispečeris.
- Kas pas jus vyksta? „Ervingsas“ nutūpė?
Nepažįstamąjam paaiškinau:
- Kosmobilis, jei jį tamsta turi omeny, kaip ir aš esam įpainioti prakeiktam tinkle. „Ervingsas“ buvo nukritęs, bet paskui...
Paskui ausinėse nežinia kas šovė, po to vėl įsivyravo spengianti tyla. Nematomas pašnekovas ilgokai nieko neatsakė. Tik po kelių ilgų minučių ausinėse vėl nuaidėjo - balsą šį kartą išgirdau abiejose ausyse:
- Mes iš „Reptilijos“... Ne „Ervingsas“ krito į jūrą, o mes. Tavę mes puikiai matome.
Buvau nustebęs, bet tuo pačiu ir pradžiugintas. Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Kostiumo indikatoriai pranešė, kad  deguonies maža, o oro temperatūra žemiau nulio. Tikrai pasigailėjau, kad išlindau iš bokštelio, kur veikė bent autonominis šildytuvas. Nusivylęs savo perdėtu aktyvumu, pradėjau muistytis, tikėdamas, kad šitokiu būdu  šiek tiek sušilsiu. Tačiau net ir tai darydamas supratau, kad geriau nebus. Netrukus pradėjau dusti. Atmosferoje oro gerokai sumažėjo...
Iki tolumoje tinklan įstrigusio kosmobilio vos vienas kilometras. Lygiu keliu nueiti būtų vieni niekai.  Įvertinęs kelyje pasitaikančias kliūtis ir tai, kad raizganos lengvai manęs nepaleis, meldžiau Dievo pasigailėjimo, kartodamas vieną ir tą pačią maldą.
- Alio, jūs mus girdite?
Vėl kalbėjo tas pats vyras.
Jam atsiliepiau ne iš karto, kai malda nutrūko ties viduriu.
- Jus girdžiu gerai. Kas atsitiko?
- Matome tavo bėdą. Galime jus pamėginti išgelbėti, iššaudami zondą - harpūną. Jei užteks troso, tu galėsi prie jo prisikabinti. Mes tave įtrauksim į savo aparatą.
Aš buvau beapsidžiaugiąs, kai pasigirdo dar vienas paaiškinimas:
- Tik yra viena menka sąlyga.
Man buvo smalsu. Tą akimirką būčiau įvykdęs bet kokią sąlygą, jei tik tai padėtų man išsikapanoti iš šių spąstų.
- Kokia?
Žmogus iš anapus pasakė:
- Tu turėsi nefiksuoti jokio kosmobilio: nei „Ervingso“, nei „Reptilijos“. Mūsų čia, Eldoreloje, iš viso neturi būti.
Aš sutikau net nesvarstęs:
- Niekam neperduosiu jokios atąskaitos.
Tačiau žmogus, kurio veido nemačiau, nutaisęs liūdną toną, tęsė:
- Yra viena rimta problemėlė. Bokštelis, kuris velkasi drauge su visais, mūsų kosmobilį seniai iššifravo. Mano ryšininkas tai gali patvirtinti.
Tą akimirką norėjau tam ponui  trumpai paaiškinti:
- Taigi radarai nei prieš valandą, nei dabar jame nebeveikia. Viskas išrauta, o ryšio su išore senokai nebeturėjau...
Su lig šiais žodžiais ėmiau dusti. Ausinėse įkyriai pypčiojo indikatorių pranešimai. Tą pačią informaciją pastebėjau ir ant riešo šviečiančiame ekranėlyje. Plaučiuose beveik baigėsi paskutiniai oro rezervai. Jaučiau, kad kvėpuoti liko visai nedaug. O tie nepažįstamieji net nusprendė tyčiotis iš mano nelaimės:
- Tu pats jauti, kad tau gyventi lieka vis mažiau. Neabejoju, kad tavo rezervuaruose oro beveik nebėra. Tinklas tave palaidos tiesiog atvirame kosmose. Lavonas lėtai suksis apie planetą, kol nukris kur nors į vandenyną.
Akimirksniu įveikęs savo bejėgiškumą, tam pšnekovui nedelsiant iškošiau, stengdamasis sutaupyti brangaus oro gurgšnį:
- Geriau užsičiaupk. Jei nori mane nugalabyti, geriau nutilk...
Jaučiau, kad nieko protingo nepasakiau, tačiau kitos išeities nebeturėjau. Spyriojaus kiek begalėdamas, o tuo pačiu tikėdamas, kad Dievas galų gale išklausys mano maldavimus.
Ir staiga kažkas iš priekio atšvilpė. Pastebėjau pro šalį prašvilpusį harpūninį zondą, skirtą tirti atmosferą. Gaudydamas kvapą viena ranka čiupau už it styga įtemto troso, o kita, susiradęs prie  skafandro pritvirtintą kablį, pritraukiau save tikslo link. Netrukus džiaugiausi, kad trosas su kiaušinio pavidalo  aparatu slenka į aplamdytą kosmobilį. Drauge ir aš. Net ir stokodamas oro netrukus pamačiau, kad kosminis aparatas yra be jokių visur privalomų atpažinimo ženklų. Tai mane gerokai nustebino. Ne mažiau keista, kad kuo arčiau kosmobilio, tuo gausiau oro. Netrukus galėjau įtraukti padorų deguonies gurgšnį...
Kaip atsidūriau skraidyklės viduje tikrai nepamenu. Galėjau tik pasidžiaugti tik tuo, kad iki šiol nemiriau ir judinu savo menkas galūnes. Kai atplėšiau akių vokus, suvokiau, kad guliu  kažkokiame galvijų migyje. Aplinkui mane pridrabstyta daug šieno, dvokė mėšlu. Patalpos sienos surūdijusios, trenkė amoniaku, tarsi čia pratisai būtų buvę laikomi gyvūnai. Ant žemės gulėjau be šalmo, todėl iš karto nustebau supratęs, kad kažką tie vyrai nuo manes slepia ir su manimi, kaip asmenimi, elgiasi savavališkai, net neklausdami kaip gi pats jaučiuosi. Nurijęs nepasitenkinimo piliulę, žvalgiausi po apytamsią patalpą, mėgindamas viską, kas pasitaiko suprasti. Žinoma, atsakymai, kurie man suteiktų daugiau pasitikėjimo, aiškiausiai pasislėpę. Gali būti, kad  jie yra kitur, anapus šių sienų. Bet, nepaisant to, kad likau čia uždarytas tarp keturių sienų, visgi galėjau suvokti, kad esu paslėptas kažin kokio skraidančio ar važiuojančio mechanizmo pilve. Aparato viduriuose ūžė, kalė, poškėjo. Atidžiau įsiklausęs nesunkiai iš to negarsaus triukšmo kakofonijos visgi įstengiau išskirti žmonių balsus. Vienas baisiai keikėsi. Tas neregimas žmogysta pasigedo kažkokių dozių, kurias esą nuslėpė toks Riversas. Kas jis per vienas - galėjau tik vaizdžiai spėlioti. Nusprendęs, kad spėlionės nėra geriausias užsiėmimas, atsistojau ir atsargiai, apgraibomis pradėjau nagrinėti sienas. Šitas sumanymas nebuvo vaisingas. Jaučiausi tarsi sulaužytas: kūną varstė skausmas, todėl judėti buvo keblu. Šiaip ne taip prisiminęs paskutines gyvenimo akimirkas prieš prarandant sąmonę, ėmiau įtarinėti tą nematytą pašnekovą, kuris  man negailėjo patyčių.
Staiga tą kiaulidę - kamerą, kuri nebuvo verta kitokio vardo, nusmelkė metalinis trenksmas. Atsigręžęs supratau: viena siena pasislinko. Angoje sušvito ryški šviesa. Tačiau ten regėjau ne sterilų stačiakampį. Iš šviesos ruožo žengė kažin kokia niekad neregėta žmogysta. Kadangi čia  erdvės nedaug, greitai išskyriau to žmogaus bruožus. Po kelių sekundžių priešais save galėjau tyrinėti dvimetrinį it šakalį ploną pusamžį vyrą. Jis vilkėjo nesuprantamo rango karininko uniformą. Įdėmiai ištyrinėjęs supratau, kad švarkas Tolimojo Užžemio pajėgų generolo, kelnės Sausumos korpuso patrulio, o batai, matyt iš kokio nors artimiausio Kosminio turgelio. Nusprendęs, kad šis žmogus labiau primena klouną, negu tikrą karininką, jo drąsiai pasidomėjau:
- Labas, kas toks būsite?
Žmogystos balsas  pažįstamas. Jį, supratau, jau girdėjau ausinėse.