Eteryje įstabi tyla. Tiek ramybės dar niekada čia nebuvo. Mano informatorius taip pat tylėjo. Dėl šios paprastos priežasties pasipiktinęs (jam negirdint ir nematant) suraičiau riebų papeikimą, kurį netrukus tikėjausi perduoti vyriausiajam koordinatoriui. Deja, pašto serveris nedirbo.
Su lig šia naujiena užkaičiau kavos. Žinojau, kad šalia nebus jokių kompanjonų, kurie palaikytų man draugiją bent kelias minutes, nors rytas pasitaikė tikrai idealus: saulė zenite, dangus švarus tarsi futbolo aikštė prieš čempionatą. Tylėjo netgi radijas.
Gaila, nebuvau jokioje futbolo aikštėje. Sėdėjau bokštelyje iš kurio labai gerai mačiau salos kraštą ir kosmodromo blyną. Tiesa, ta kosminių aparatų nusileidimo aikštė tebuvo vos kelių šimtų metrų pločio ir tiek pat ilgio. Ši vieta geriausiu atveju tiko tik mažiems gravitaleriams nutūpti. Stambesnio aparato savininkas čia tikrai nusisuktų sprandą. O jam tikrai nepavydėčiau. Beje, čia laisvos vietos buvo itin maža, jog bet kuris neįgudęs pilotas sėkmingai galėtų palaidoti ir mane, ir bokštelį. Kosmodromą rėmino aukštos uolos, teritoriją dar labiau įsprausdamos į ribotus kvadratinius metrus. Tik rytuose šiaušėsi audringos jūros bangos. Vien dėl jų čia verta atskristi ir surizikuoti leistis.
Šįryt jūra pasitaikė beveik rami. Iš jos bangų kyšojo apysausiai rifai. Eteryje vis dar telkėsi tyla. Kabinoje ramybę suplėšė tik kavos aparatas, išspjovęs naują kavos porciją. Ištraukęs iš nišos vienkartinį puodelį su turiniu, godžiai siurbtelėjau, supratęs, kad darbo laikas palengva vis vien slenka pabaigos link. Keiksnodamas nutrūkusį ryšį, nukreipiau žvilgsnį į tolumas. Ten, kur bangavo jūra, pastebėjau besileidžiančią miglą. Su ja keistai besivartydamas žemyn krito neatpažintas skraidantis aparatas, kuris, supratau, žūtbūt troško pasiekti menkojo kosmodromo aikštelę. Tik gerdamas trečią kavos gurkšnį suvokiau, kad vargšas skraiduolis jokiu būdu neišliks sveikas. Danguje pastebėtas kosmobilis netrukus tėškėsi į jūros bangas. Gaila, niekuo šiam nelaimėliui nebegalėjau pagelbėti...
Tariamas rūkas labai priminė žvejo tinklą, lengvai neriantį į jūrą. Pakėlęs galvą į viršų nustebau, kad raizgalynės klostės artėja ir radiolokacinio bokšto link. Tokio objekto dar niekad nebuvau regėjęs. Jis mane stebino, ir baugino. Tačiau net nerimauti nebebuvo kada. Įvykiai taip greitai susiklostė, jog nepajutau kaip viskas greitai užsibaigė. Grakštus bokštelis įsipainiojo į tikrų tikriausią tinklą. Keistoji migla - raizganos netrukus įkalino mažą kosmodromą drauge su manimi.
Ryšio vis dar nebuvo. Iš dangaus tikėjausi sulaukti nebent žvalgybos zondo, kuris, jei tik bus ryšio zonoje, galėtų pranešti išorei apie vienišą budėtoją ir jį ištikusią nelaimę.
Kava taip ir liko neišgerta. Skubiai apsivilkęs apsauginį kostiumą ir užsimaukšlinęs šalmą, kietai užtrenkiau laukujas duris ir pamėginau nusileisti ant žemės. Ten patekti nebuvo paprasta. Visur - vien kliūtys, kurių, vadovaudamasis „Neįprastų situacijų“ instrukcijos penktu ir šešioliktu punktais, stengiausi išvengti. Manieji aplinkos indikatoriai nerodė nieko džiuginančio. Rodmenys bylojo, kad tinklas skleidžia elektromagnetines ir dar kažin kokias bangas. Tai kenksminga jūsų gyvybei - perskaičiau ekranėlyje ir sukniubau laukdamas kitų pranešimų.
Įsipainiojau. Man atrodė, kad raizgalynė yra gyva. Na, jei ne gyvas, tai bent pakankamai robotizuotas mechanizmas, išsidraikęs nuo horizonto ligi horizonto. Šiaip ne taip įveikęs nerimą, vengdamas bet kokių nepageidautinų judesių, pamėginau išsliuogti iš susidariusių tinklo kilpų. Bet netrukus pastebėjau, kad raizganos nėra beintelektė mašina. Kiekvieną mano judesį apvainikavo visiškas fiasko.
Po kelių nepavykusių mėginimų galėjau tik konstatuoti: nieko gero. Tuo tarpu vadinamasis tinklas kibirkščiuodamas, tarsi galingų elektros išlydžių kratomas, tai kilo, tai vėl leidosi. Paskui nežinia kokios jėgos genamas pradėjo slinkti jūros link.
Akimirką pasijutau tarsi sapne: nebereikėjo jokių bandymų, tam, kad išlaikyčiau nenukritęs. Kabodamas žemyn galva regėjau nuo manęs tolstantį kosmodromą. Bokštelis nebuvo sveikas. Jis, susinarpliojęs į tinklą, vilkosi paskui manę. Tiesa, langai jau buvo išdaužti. Matyt ta lanksti konstrukcija pati nusprendė patikrinti ar nieko viduje nėra. Tik stebėdamas kas vyksta aplink, įvertinęs padėtį, vis vien šaukiausi pagalbos, kurios šiame atokiame užkampyje realiai nebegalėjau tikėtis. Niekur neregėtas grobuonis, jei tik turėjo bent menkiausio proto užuomazgas, galėjo pasijusti tikru karaliumi: čia pasipriešinti jo valdžiai niekas neturėjo jokio šanso. Aš - taip pat.
Nepaisant tų netikėtų įvykių, man niekas neskaudėjo. Štai kodėl tuos besiklostančius įvykius nejučia palyginau su sapnu. Pasidavęs įvykių savieigai, stebėjau savo kelionę į nežinią. Buvau pasmerktas, nugalėtas, su palaužta savimeile ir tikėjimu, kad viskas bus gerai. Iš kur viskas gali būti gerai, jei net nežinojau kas manęs gali tykoti ten, kur šiaušiasi jūros bangos, kai tinklas įstengė nugalėti netgi tvirtą radiolokacijos bokštelį. Neseniai matytas kosmobilis, kuris krito į jūrą, ir tas atsidūrė raizgalynėje. Tolumoje regėjau jo sulamdytą siluetą. Tik įdomu, ar jo ekipažas dar yra sveikas, ar jo pultkameroje voliojasi negyvi pilotai - net įsivaizdavau nykoką reginį...
Tinklo ir jo sužvejoto turinio klajonė vis dar tęsėsi. Raizganos lyg protingos ataugos mane „pastatė ant kojų“ - nebereikėjo spoksoti žemyn galva, tikintis, kad paskutinioji nebe už kalnų. Dabar pasijutau tarsi ekskursantas, keliaująs atviru ekspresu Velavio slėnyje. Nors nebuvau sumokėjęs nė vieno kredo, kelionė pasitaikė nemenkiau konfortabilesnė už tą, kurią galėjau brangiai nusipirkti.
Mane nešė ten, kur pūtė vėjas. Sala pamažėl tolo. Jutau, kad oras gerokai vėsta, nors apdaras, kurį vilkėjau, buvo pakankamai šiltas. Rezginys su visu sugriebtu turiniu netrukus ne tik slinko virš jūros, bet ir kilo aukštyn į padangę. Tinklo elektrinis žybčiojimas nurimo. Visa konstrukcija nematomos jėgos nešina suko nežinomo tikslo link.