Pažvelgus aukštyn
Iškėlus rankas
Ramiai užmerkt,
Švelnus vėjas nuneš
Į rūką, tenai,
Kur baigias dangus
Kur liksim tik dviese,
Kur mūsų nebus.
Pažvelgti žemyn,
Gilyn į upes.
Klausytis rusenimo,
Toliuose skęst.
Norėčiau paklaust -
Ar liksime čia,
Ar eisim atgal,
Leist vėl sielvartui degt...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-09-10 18:33:09
Racijos yra kūryboje... Šis man gal kiek per paprastas, gal tema pati? Bet - tebūnie :)
Vartotojas (-a): Karolynaa
Sukurta: 2010-08-28 22:11:36
Ačiū visiems, kurie skaitė, kurie rašė komentarus. :)
Ačiū litterai, už patarimus ir pastebėjimus. Nesistengiau nieko atkartoti. Tą ką galvojau, tą ir rašiau.
Beja, jei negalima klausytis rusenimo iš padangių, tai ir vėjas negali į jas nunešt. :)
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-08-26 17:04:26
Man patiko, toks erdvus, vaizdingas eilėraštis su jausmų užuominom....
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-08-26 12:34:59
Man skamba labai mamontoviškai. Taigi pirmiausia palinkėčiau ieškoti savo kelio.
Kokio rusenimo klausytis? Rusenimas- optinis vyksmas, ne akustinis. Jei čia metafora, tai vis tiek nelabai...
Paskutinė eilutė nelabai siejama su visa strofa.
Sėkmės tobulėjant.
Anonimas
Sukurta: 2010-08-26 01:24:24
... gražus ... iš kur pas vaikus tiek suvokimo, kuris už žodžiu parašytu, jaučiasi giliau ? :) ...