sustabarėjo mano rankos liesdamos
austinius raštus - aš neišmoksiu,
nors miškas graudžiai rudenėja,
tik aš kaip kiemo ąžuolas,
partrenktas perkūno vis
gilių nebrandinu
vis laukiu, kad sutiktum lange
ar tarpdury, dar kvepėtum ajeru ir duona,
kūrentus krosnis - aš juk nemoku
ir nebandžiau išmokti
išminkyt duoną, subrandinti žodį,
kurį dabar saulėlydžiai nusineša
į savo guolį
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): emulytė
Sukurta: 2010-08-25 20:16:47
ačiū už pasisakymus
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2010-08-25 11:05:15
Nuoširdu, betarpiška ir tikra. Užburianti akimirkos atvertis. Dėkui.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-08-25 10:53:07
Sugrįžimas į praeitį, bet reikia ir šio to išmokti...išminkyt duoną, subrandinti žodį...Be to praeitis negrįš.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-08-25 09:08:25
Stipiai nuskamba paprastoji kaimo didybė ir pakvimpa ir prirakina. Nuostabu.