sustabarėjo mano rankos liesdamos
austinius raštus - aš neišmoksiu,
nors miškas graudžiai rudenėja,
tik aš kaip kiemo ąžuolas,
partrenktas perkūno vis
gilių nebrandinu

vis laukiu, kad sutiktum lange
ar tarpdury, dar kvepėtum ajeru ir duona,
kūrentus krosnis - aš juk nemoku
ir nebandžiau išmokti
išminkyt duoną, subrandinti žodį,
kurį dabar saulėlydžiai nusineša
į savo guolį