Santrauka:
O Didžioji Mirtie! // tu esi man gyvybės šaltinis.
Miršta žvaigždės.
Ir šitą žinau.
Nežinau tik,
Kas dar be žmogaus
Šitą tiesą Visatoje žino.
Į Tikėjimą įkeliu Dievą,
Dovanoju Jam Žemėje gimusį Kristų
Užsimiršęs, kad ji gi –
Numirus žvaigždė.
-----------
O Didžioji Mirtie!
Tu esi mums gyvybės šaltinis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-08-25 09:21:55
Posmas nuskambėjo, kaip įminta mįslė...pasiimu ir rekomenduoju :)
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2010-08-24 21:24:36
Prigludau- tik maldauju Didžioji Mirtie, palūkėk.Dar ne laikas.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-08-24 19:38:30
Viskas teisingai, tik Kristus nebėra miręs - jis juk prisikėlęs ir tai mus turėtų labai džiuginti.
Labai gili ir prasminga Jūsų kūryba, visada paliečia širdį. Ačiū.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-08-24 18:44:24
mistiškai :)
su virpuliukais :)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2010-08-24 18:34:21
Tu mirtį žinai ir pažįsti, Pranuci, bet jos nežino, nepažįsta žvaigždė ir Visata.
Nežino nei žiedas, nei bulvė. Ką gi žmogui mirtis gali dovanoti,
net jei ją rašysime iš didžiosiso raidės. Gyviesiems - viltį, o jiems, anapus vilties?
Kur mirties lyg ir nėra?
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-08-24 18:24:42
Taip , patvirtinamas teiginys: niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tik yra perėjimas iš vieno būvio į kitą.
Anonimas
Sukurta: 2010-08-24 18:06:47
...oho...labai patiko.