B:
„Išvaikščiojai kelius?
Beliko atsidusti?“
Kodėl sakai taip, jei žinai-
Kiti mirties poezijos nemėgsta?
A: Ar negeriau suprast, sesut
Kad visąlaik juk esam šalia jos.
Mane daugsyk bučiavusi,
Tačiau nepažadėjusi,
Kad nelydės namo.
B: Atleiski! Supratau tave -
Poezija gyvena netgi mirtyje
Ir, regisi, kad neretai... graži.
A: Kas skirta mums, tai MŪSŲ.
Tikėkime - VISATOS būtyje
Dar daug
kur
Ir daug
kuo būsim.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-08-16 22:52:35
Kiek chaotiškas, bet verčia susimąstyti šie žodžiai... :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-08-15 15:25:27
O kodėl B pradėjo kalbėti? Ar tai todėl, kad A pirmoji pradėjo vaikščioti? O jei apie mirtį, tai nereiškia, kad ta, kuri pradėjo pirmoji, pirmoji ir baigs. Įdomiai jūs čia, išmintingai. Juk ne veltui - Pelėda ;)
Anonimas
Sukurta: 2010-08-15 12:57:53
...būsim...Patiko, net labai.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-08-15 11:49:27
Įdomus stilius.Puikiai sugalvotas dviejų dialogas.Lauksiu tęsinio. (kaip supratau).
Anonimas
Sukurta: 2010-08-15 10:48:35
Kas mums paskirta - neatims,
Nors aplink musėmis ir zvimbs.
Poezija gyvens, net Mirtyje,
Jei liesis tik... meilės srauja.