Vis blaškausi tarp metų lietaus ir troškimų ugnies,
Dar rusenančios, neužgesintos,
Vis bijau, kad atslinks, vieną kartą palies
Ir nuleisiu rankas surakintas.
Blaškaus tarp vilties virst paukščiu,
Į viršūnę kalnyno pakilti
Ir minties, kad laimingas esu,
Žmogumi galėjęs čia gimti.
Norų daug, o akys tik dvi,
Kaip gi tolumas man aprėpti?
Dar dvi kojos. Jomis eiti galiu,
Takužėliais vaikystėje bėgti.
Dar mintis, dar kūrybos galia –
Du sparnai į žinojimą skrieti,
Tik žmogaus išskirtinė dalia -
Amžinai nepasiekiamo siekti.
Aš žinau, aš tikrai suprantu -
Pasaulyje nesu toks menkas,
Tik begėdiškai vis nirštu,
Kad žinojimo šio neužtenka.
Kam svajonės dažnai mus palieka
Prie senos, suskilusios geldos?
Realybė skurdi išsiviepia -
Prastas, broli, likimo tu kalvis.
Vis blaškausi tarp metų lietaus ir troškimų ugnies,
Dar rusenančios, neužgesintos,
Vis bijau, kad atslinks, vieną kartą palies
Ir nuleisiu rankas surakintas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-08-15 20:47:37
Aš žinau, aš tikrai suprantu -
Pasaulyje nesu toks menkas,
...tai ir svarbiausiai...kad viltis vis degtų šviesiai...ir sėkmė lydės...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-08-15 14:52:50
Blaškytis žmogui būdinga. O dėl tos dienos... Aš negalvoju, aš amžinas... kol gyvenu.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-08-15 08:44:48
Tokie pamąstymai užplūsta ne vieną, tik ne visi garsiai atsidūsta. O žinančiam žinojimo niekados neužteko ir neužteks. Ačiū už brandžias mintis.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-08-15 06:53:44
,,Tik žmogaus išskirtinė dalia -
Amžinai nepasiekiamo siekti.''.....o kaipgi kitaip :)...