Vis blaškausi tarp metų lietaus ir troškimų ugnies,
Dar rusenančios, neužgesintos,
Vis bijau, kad atslinks, vieną kartą palies
Ir nuleisiu rankas surakintas.

Blaškaus tarp vilties virst paukščiu,
Į viršūnę kalnyno pakilti
Ir minties, kad laimingas esu,
Žmogumi galėjęs čia gimti.

Norų daug, o akys tik dvi,
Kaip gi tolumas man aprėpti?
Dar dvi kojos. Jomis eiti galiu,
Takužėliais vaikystėje bėgti.

Dar mintis, dar kūrybos galia –
Du sparnai į žinojimą skrieti,
Tik žmogaus išskirtinė dalia -
Amžinai nepasiekiamo siekti.

Aš žinau, aš tikrai suprantu -
Pasaulyje nesu toks menkas,
Tik begėdiškai vis nirštu,
Kad žinojimo šio neužtenka.

Kam svajonės dažnai mus palieka
Prie senos, suskilusios geldos?
Realybė skurdi išsiviepia -
Prastas, broli, likimo tu kalvis.

Vis blaškausi tarp metų lietaus ir troškimų ugnies,
Dar rusenančios, neužgesintos,
Vis bijau, kad atslinks, vieną kartą palies
Ir nuleisiu rankas surakintas.