kad paleidai- ne deja, kiekviena pabaiga- nauja pradžia. Kiekvienas išėjimas - naujos durys. Man pirmas posmas gražiausias

paaugliškas maksimalizmas. jiems būdinga regėt, kad visas pasaulis tik jiems, tik dėl jų, paskui staiga ateina nusivilimas, tikėjimas, kad tik dabar pradėjai teisingai matyti. paskui būna dar milijonas kartų, kai imi matyt teisingai. ir kodėl atrodo, kad tomis netektimis didžiuojamasi, manoma, kad ir praradimai užklumpa tik tave vienintelį? kalbu apskritai apie paauglius, jei autorė vyresnė nei šešiolikos - prašau neįsižeisti.
eilėraštis šis turėtų būti liūdnokas ir viltingas, tačiau kaip dažnai čia pasitaiko, liūdesį randu ne eilėraštyje, o logiškai mąstydama prieinu išvadą, kad jei jau kažko netekai, vadinasi, liūdna. ir tai nėra gerai. gerai, kad spalis kasas kedena, kad purienų dvelksmas skrodžia minias. noooors. parašiau šitai ir pagalvojau. purienos juk miškuos žydi ar šiaip šalia vandens telkinių (šalia upių, taip?), o minios asocijuojasi su miesto gyvenimu, su pajūriu ar ežero pakrante, kur purienų nelabai rasi.
darbas - greičiau savęs ieškojimas nei eilėraštis. tai nereiškia nieko blogo, žinoma. kai jau atrandi, pradedi iš tiesų rašyti. ieškoti būtina.

Nereikėjo išeit.Tikrai buvo gražu... :)

Nerealiai patiko;).

Atviras, nuoširdus ir skaitau jį su šypsena. :)

Visai ne eksperimentas. Gryna dienoraštinė lyrika.