Kai švyti mėnuo pilnatis -
Pro mano langus pirštais pralekia sykiu -
Nubunda manyje mintis -
Kodėl čia vis dėlto esu..?
Pakylu lyg vėlė iš Hipno patalų,
Vaikystės pasakas po pažasčia nešu.
Lekiu į gūdžią naktį -
Kitoniškai tylu.
Užuolaidos nukrinta -
Lyg spynos, burtais apžavėtos.
Balkono durys pasiduoda,
Atsiveria močiutės spintos…
Mėnulis, brolis, spindi.
Rieškučiose jo melsvas diskas šyla.
Tą šnaresį girdi..?
Mama ištraukia pasakų knygas ir neša į lentyną...
Neišdavė naktis nei mėnuo paslapčių.
Apgavo. Sapnuoju, kad esu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Velvet
Sukurta: 2006-04-06 15:16:15
Ačiū už taisymus, "brolis" yra priedėlis, todėl turėjau išskirti, o "ir neša į lentyną" palaikiau savarankišku gramatiniu centru, todėl leidau sau atskirti, net ir esant jungtukui. Keista, bet dėl tokios skyrybos žodžiavaldžiai neturi vieningos nuomonės.
Eilės į nieką nepretenduoja. Vidinis vaikas visada buvo, yra ir bus. Kaip pasirinksite atskleisti ryšį su juo - jūsų reikalas. Vidinio vaiko matoma gyvenimo prasmė yra raiškesnė visais atžvilgiais. Tai lyg žmogaus dvasinė autonomija, o gal ir naivi introspekcija.
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-04-06 14:30:21
lunatizmas romantizmu pakvipo. matau tas pačias klaudeles, kurias paminėjo Ramunė, tad ištaisau, nes jau dvi nuomonės atitiko :))))
Vartotojas (-a): Apytiksliai
Sukurta: 2006-04-06 08:45:16
"Nubunda manyje mintis -
Kodėl čia vis dėlto esu..? " - šita vieta man iškrenta iš konteksto kažkaip.
ir Hipnas su vaikystės pasakom, burtai su močiutės spintom man nelabai.
jeigu eilėraštis turėjo būti apie vaikystės įspūdžius, tuomet pernelyg pretenzingas.
o jei apie gyvenimo prasmę - tuomet gal per daug vaikystės.