Kiekvienoje baloje po gurkšnį semiu,
Einu bėgu, nes stovėti nemoku

Jokių sentimentų praeičiai, ateičiai; dabartis — nepatvari žaidimų aikštelė.
Literatūros muziejuje stypso niekada negimusi ir nemirusi austrų rašytojo Robert Musil iškamša. Veidas įdubęs, dulkėtas, gyvenimo licencija sudilusi; gyvybingas tik jo kūrinys: sterilusis “Žmogus be savybių” kasdieną su kokybišku abejingumu skrodžia XX a. vaikystę.  
“Visi mes ateinam iš savo vaikystės”, — žinančiojo tonu burbteli griuvena, anksčiau vadinta Egziuperi ir lakiojusi dangumi, o dabar viso labo drybsanti kitame muziejaus kampe.
Robertas šykščiai šypteli; šimtmečio pradžia išsiskyrė gausiais vilties potvyniais: techninė, intelektualinė pažanga kvėptelėjo pasitikėjimo, savimeilės vėją į žmonijos bures. Idealizmas, patosas klesti. Įtakos grietinėlė apsiginklavusi šauniais savo minčių polėkiais, vizijomis, sapnais — įkvepiančio pakilumo dienos. Ir net jei buvo padaryta klaidelių, o pastabos, jog darbininkai, jų individualumas skiriasi ne daugiau, kiek konvejerių gaminami serijiniai produktai, išties pagrįstos, tai — menkniekis, pereinamasis etapas, nepagirtina, tačiau būtina stotelė. Viską juk užglaisto džiaugsmas, kurį teikia dailiai pražydusios nacionalizmo gėlės! Ši įstabi istorijos materializacija, mirusiųjų vertės integravimas į gyvųjų tuštumas bei nepilnavertiškumo stalčiuką — kerintys. Žvelgiant gaiviai, nesureikšminant smulkmenų, situacija rodėsi visapusiškai verta didžiadvasiškų žmonijos lūkesčių; idėjos ošė lyg rugių laukas, gėda nepjaut.
Stabtelkime: romanas „Žmogus be savybių“ pradėtas rašyti 1920 m., o pirmosios dvi dalys išleistos 1930 m. bei 1932 m. Taigi R. Musil jau buvo spėjęs intymiai pažinti nedviprasmiškas svajonių pasekmes ir jo žvilgsnis į šimtmečio vaikystę, į auksinius nerūpestingumo metus, buvo įtarus: kokio tat auklėjimo būta? Rašytojas svarstė išraiškingą subjektą, būtent: idėją kaip problemą, kontroversišką žmogaus raiškos būdą.
Idėja — tai sąmonės namai, laiduojantys komfortišką žmogaus būseną. Dar daugiau, tai tarsi pasaulio redukcija, apgenėtas medis, išryškinantis viso labo specifinius kamieno aspektus. Šis kamienas — žmogaus gyvenimo būdas, tikėjimas ir žinojimas, iš kurių jis skaptuojasi savąjį egzistencijos būstą.
R. Musil įtaigiai atskleidžia visuomenės, kurioje beatodairiškai svaiginamasi idėjomis ir jų tiekiamomis pakilumo dozėmis, veikimo principus. Vienos lepūnai, žmonės, kurių padėtis leidžia prabangą mąstyti, šmirinėja apsalę; jų pasaulėžvalga tiek suvaržyta, kiek apgenėtos jųjų idėjos, tarsi malonumo upeliai srūvančios po marškinių apykaklėmis ir korsetais. Visa, kas nepatogu, atgrasu, lieka už periferinio matymo ribų, taip išvengiant įmantrios, genėjimui nepasiduodančios išorės poveikio.
Taigi nenuostabu, kad J. Baranova kone visus romano veikėjus laiko juokingais, tiesa, visus, išskyrus protagonistą Ulrichą: tai žaisminga, raiški ir drąsi žmogysta, kuriai idėja — ne gynybos būdas, o beprasmybės himnas. Dėl to minčių miestas, kurį reflektuoja R. Musil, esti dvilypis: vienoje barikadų pusėje stovi tikėjimas žaidimu, kitoje — žaismė tikėjimu.
Rašytojas iliustruoja tikėjimo (ne religinio) klestėjimą, orumo kulminaciją, vėliau peraugusią į visa griaunančią XX a. patirties atomazgą. Tuomet estafetę perima ir žaismės, beprasmybės įvaizdžius žmonių savijautoje įskiepija „prarastoji karta”. Idėjos griovė pasaulį, ir daugeliui tai buvo akivaizdu; galbūt ši detalė — viena iš priežasčių, kodėl R. Musil šedevras, skaitytojų neretai vadinamas idėjų romanu, taip niekada ir nepakilo į šlovingiausias literatūros aukštumas: idėjos baugino, jų galia pripažinta materialia, o tuomet, kai vargstančio, iš draugo malonės gyvenančio vokiečių mąstytojo rašliava inspiravo destrukciškos visuomenės gimimą, į idėjas apskritai imta žvelgti atžariai. Tai sudarė šiltnamio sąlygas vizualizacijos įsitvirtinimui bei lozungui „Ne pasakokite, o rodykite mums”.
Idėjos problema istoriniame kontekste — opi, tačiau svarbu nubrėžti aiškias ribas: kalbama apie idėjas ne kaip perpetuum mobile, ne apie teorinį jų vystymąsi ezoteriniame elito puodelyje, o apie empirinį malonumą atsiduoti savo mąstymo išvadai, malonumą, kuris ne tik prieinamas, bet netgi būtinas kiekvienam. Č. Milošas knygoje „Pavergtas protas” nuostabiai taikliai pažymi: žmogus labai greitai sąlygas, kuriose gyvena, įpranta laikyti normaliomis. Nėra kitos išeities, kadangi n-esatis pakeliama tik trumpą laiką; protas ieško paaiškinimo, vilties, modelio, kuriuo remiantis padėtis įgytų suprantamų simbolių pavidalą. Taigi išsiugdomas ketmano pojūtis, laikomasi specifinių taisyklių, o pats žaidimas pasirenkamas pagal skonį — pogrindinė, atvira rezistencija, galbūt rezignacija ar pataikavimas: visais minėtais ir nepaminėtais atvejais veikla ar antiveikla siekia maksimalaus malonumo minimaliai palankiomis sąlygomis. Vien idėjos prasminis šydas saugo nuo fizinės ar dvasinės savižudybės. Kai esatis, kurioje kambarį nuomavosi individo dvasiniai lūkesčiai, susinaikina ar yra sunaikinama, žmogus desperatiškai stengiasi permesti svajones į kitą objektą; tai gelbėjimosi ratas, ir tik stiprieji juo nesinaudoja, likdami prie savo vilties griuvėsių. Gamybiniu požiūriu tokios personos tampa neproduktyviomis, netgi parazitiškai žalingomis visuomenei.
Ulrichas, žmogus be savybių, veikiausiai užima tarpinę poziciją: jis, rodos, aistringai išgyvena idėjas, tačiau niekaip neįstengia žvelgti į jas rimtu veidu. Cinizmas toks ryškus, jog žaidimas yra tikriausia, ką ši asmenybė geba patirti. Ir visgi net ji negali apseiti be mąstymo teikiamo malonumo — Ulrichą masina idėjų iliuziškumas. Kaskart sutikęs savo minčių pakerėtus žmones, jis tarsi pajunta neginčytiną pranašumą, mat sutiktasis — priešingai nei Ulrichas — nežino, kokį silpnumą dengia idėjų drabužiai. Šis žinojimas meiliai sūpuoja savimeilę; antra vertus, Ulrichas suvokia, jog ir pats yra per silpnas, kad iškęstų tuštumą, dėl to nevaikšto nuogas. Taigi žaidimą, kuriam visgi atiduoda pagarbą, jis pažįsta, ir saviapgaulė šiuo atveju — paviršutiniška, o ne romantiškai idealizuota.
Kritiškai žvelgiant, nieko neįprasto šiame idėjų judėjime bei pasekmėse nėra: taip visą laiką buvo ir greičiausiai dar labai ilgai bus, tad, atrodytų, XX a. pradžia idėjos vartojimo požiūriu nėra išskirtinis laikotarpis. Ir vis tik skirtumo esama: minėtasis laikotarpis — devintasis istorijos nėštumo mėnuo: idėjai, ilgai buvusiai laikų pilve, galiausiai atėjo metas gimti kultu. Racionalizacija, kuria puikuojasi Vakarų civilizacija, atskleidžia savo trapumą; krikščioniškosios vingrybės išlaisvino žmogaus kūrybingumą, teologijos akrobatika — minties greitį, o pasipriešinimas dvasininkijos valdžiai bei įtakai išklebino autoriteto sampratą. Palengva kraštovaizdis pasikeitė: jau nebe idėjos it lobiai kasamos pasaulio dirvoj, o pasaulis pabunda toks, kokį idėjos susapnuoja. Dėl to nieko keista, kad jau 1924 m. A. Breton’as, prancūzų rašytojas bei poetas, paskelbia siurrealizmo manifestą, o juk ši srovė — tik viena spalva modernių krypčių, kurios nebesivargina mest akis į kelio ženklus, paletėj.
Šią raibstančią vaivorykštę R. Musil, rašydamas savo veikalą, puikiai regėjo. Galiausiai gimė kultas, ūgio sulig Nyče, svorio sulig Froidu — tai idėjos kaip paradigmos įsitvirtinimas. Kūdikis gerai įmitęs, sparčiai stiebės, kol įgijo užtektinai įžūlumo pasiteirauti: galbūt du šimtmečio karai — ne bedievystės pasekmė, o odė laisvei? Juk mirusieji nekalba, o gyviesiems — trokštantiems pasiekti nemirtingumo garbę — teks uoliai pėdas kaustyt, kad pamintų tai, kas dar nesutrypta.
Gilinantis į idėjos ir žmogaus santykį, galima aptikti įdomią dinamiką: tarkime, kad idėjos pavergiamąją galią lemia priimančio mąstymo atsparumas, o taip pat polinkio išgyventi saugų atsidavimo malonumą stiprumas. Tokiu atveju kyla mažiausiai du klausimai: 1) ar egzistuoja tokia idėja, kurios atremti neįmanoma? (pavyzdžiui, įvairaus skonio metafizinės vilties išraiškos) 2) ar egzistuoja toks žmogus, kurio protas, kaip kad rašė T.S. Eliot’as, būtų toks puikus, išbaigtas ir grynas, kad šio negalėtų sutepti jokia idėja? Trečiasis klausimas žybteli pastarųjų kaktomušoje: ar idėja gali įgyti objektyvios tiesos (mitologizuokime ir įvardinkime ją kaip svarbiausią žmonijos paslaptį) statusą?
R. Musil į šias pretenzijas atsako ramiai štrichuodamas žmonių puikybę ir konformizmą. Tai idėjų jaunikliai, jų santykis su viltimi dviprasmiškas: jie žavisi ieškojimu kaip laisvės ir drąsos monumentu, tačiau tuo pat metu modeliuoja tai, ką norėtų rasti. Tai lyg eksperimentas, kuriuo siekiama pagrįsti iš anksto nuspręstą rezultatą; jei nepavyksta, kaltas eksperimentas, ne hipotezė. Gan tikslų paveikslą padės atskleisti ši iš pasakų kylanti metafora:
Įsivaizduokime kūrėją, ganomą stiprių meninių konfliktų bei impulsų. Visos jo pastangos, laikas bei judėjimas skiriami organiškiausiai turinio, formos ir prasmės sintezei rasti; lėtai, bet užtikrintai kopia į vis aukštesnes atradimų viršūnes, jo sąmonė, atakuojama nuolatinės įtampos — jautri it medūza. Nenumaldoma aistra savo įsčių, gelmių tyrinėjimui kūrėją kviečia į beprotybę — toks stiprus jo troškimas įvykdyti Apolono šventyklos Delfuose užduotį.
Gerbiamoji Prasmė, pradžios ir kismo principas, akylai stebi jos malonės siekiančius ir uoliausius, žinoma, įvertina. Kūrėjas, aukodamas visa, kas laikina, įrodė savo ištikimybę ir buvo pakviestas į palaimintųjų puotą. Įtampa, neatšimpančios mintys jį išdarkė, tačiau viltis, jog kankinio saulė šviečia ryškiau, nepaliovė kuždėjusi. Lemtingai dienai išaušus, pilies mene kūrėjas žengė sunkiai laikydamasis ant kojų. Matydama šį suvargėlį, rūmų šeimininkė suskubo ištiesti tvirtą petį, delnu nubraukė prakaito lašus nuo raukšlėtos menininko kaktos; šiam atsipūtus, spustelėjo ranką, pasveikino atvykus; atėjūnas lėtai alsavo.
Menės viduryje dunksojo puošni skrynia; tik dabar svečio akys nutūpė ant paslapties dangčio. Tai pastebėjusi, Prasmė šyptelėjo, drąsindama prisimerkė ir linktelėjo. Džiaugsmui užliejus, kūrėjas striktelėjo ir sparčiai nužingsniavo prie dovanos; įsistebeilijo, jo pečius saugiai palietė Prasmės ranka. Nė neatmena, kaip pakilo skrynios dangus, ir drauge su savo viltimis, lūkesčiais, nugrimzdo vidun. Prieš kūrėjo akis nušvito akinamo grožio ir skaistumo tuštuma.
Svečias sutriko, o Prasmė lyg niekur nieko šypsojosi toliau; tik vėliau, po kelių akimirksnių jos veidą palietė nuostaba, pastebėjus, kad ieškotojas nesidžiaugia paskutiniąja, brangiausia dovana.
Įsivyravo keista, drovi tyla; pažįstamieji nebeturi ką viens kitam pasakyti, nelikę mįslių, ir svečias ruošiasi išeiti, tik šeimininkė, mostelėjusi į skrynią, jį sulaiko, esą, nepalik, ji tavo. Ranka apglėbęs skrynią, menininkas neramiu žingsniu palieka pilį.
Grįžęs į „namus”, jis neranda, ko griebtis, nesusapnuoja nieko, kas būtų verta pastangų. Kamputyje, greta lango, stypso dovana. Ji nesilaisto džiaugsmu: visa, ką kūrėjas vertino, brangino, visa, ko tikėjosi, pasibaigė šioje neapsakomai dailioje, bet vis tik tuštumoje. Savy lyg akmenį nešiodamas šią žinią, jis pamažėle eižėja, trupa, griūna; tuštuma nepajėgia, tiksliau, nesistengia pateisinti jo gyvenimo laiko, būties, užimamos vietos. Byrant dienoms, kūrėjas pastebi, jog skrynia gyva, ji minta juo pačiu. Štai nyksta kojos, rankos, savybės, prisiminimai; luošumas skverbiasi be gailesčio, kol galiausiai paskutinieji gyvi savisaugos instinktai pratrūksta staugti, kad nedelsiant reikia atsikratyti šiuo įnamiu, nepaisyti, jog tai gelmių tiesa, švenčiausia dovana. Mirties šešėlis suktai, įžūliai baugina, ir kūrėjas nesvyruodamas, pasiutusiai, didžiai įkvėptas trupina skrynią, taip tuštumą paversdamas jaukiomis duženomis.
Tai — išsilaisvinimas; idėjų vartai vėl pakeliami, saldus reliatyvumas trykšta lyg versmė, tūžmingai, valingai, apsėstai, kartais net bjauriai lyg sliekas ant kabliuko. Kūrėjas save įtikina, kad viešnagė pas Prasmę — nesusipratimas: jis tiesiog pasibeldė į klaidingus vartus. Šįkart, mąsto, viskas bus kitaip. Tapsiu dar uolesnis, aštresnis, jei buvo likę skrupulų — vargas jiems, stebėkite, kaip stulbinamai lėks klausimų galvos.
Idėja atneša malonumą, laiko ir erdvės pagrįstumą, esaties gimimo liudijimą ir tapatybės kortelę. Trumpai tariant — idėja pataiso ūpą, nes juk jaustis prastai nenormalu — tokia rytojaus idėja.
Šiame monotoniškame komfortabilumo rate daugiau nieko nevyksta: atsidavimas, lūkesčiai, judėjimas vėl ir vėl veda prie tos pačios pilies: net trokšdamas nerasi kitų durų, į kurias krumpliais galėtum pastuksent. Vis ta pati tuštuma sminga į akį, į antrą, skelia pusiau, pusiau, pusiau, ir, Saturno papročiu, nesivaržydama kramsnoja. Telieka viena nežinia: įkvėpimo ar nusivylimo metu apsilankys nekviesta viešnia. Išėjimo nuotaikai bei dekoracijoms ši smulkmena labai svarbi.

Ši gyvenimo ciklo spekuliacija, žinoma, provokuojanti, mat laužta iš piršto, tačiau lygiai turinti ar neturinti empirinį pagrindą kaip bet kuri metafizinė schema. Šiaip ar taip, empirinis pamatas šiame spektaklyje tevaidina antraplanį vaidmenį, o, matyt, labiausiai pagaląstas iššūkis, kurį išvysto R. Musil romanas ir ši simbolinė metafora, skambėtų maždaug taip: ar žmogus ieško tiesos, prasmės ir pilnatvės vildamasis jas esant maloniomis bei patogiomis, ar dėl to, kad išties trokšta pažinimo, net jei paaiškėtų, jog šis pražūtingas.
Šiuo atveju atsakymas priklauso nuo orumo lygmens, dėl to nediskutuotinas, tačiau R. Musil leidžia suprasti, jog malonumo pozicijos itin tvirtos: „Žingsnį į priekį žengi būtent tada, kai meluoji”, — mąsto Ulrichas. Socialinis žaidimas vaisingas tik įtikėjus, jog tai ne žaidimas, o rimta, reikšminga veikla. Tas, kuriam puikiai sekasi įgyvendinti socialinius vaidmenis, perprasti malonumų bei pasiekimų principus, yra sėkmingas žmogus; tam neišvengiamai reikalinga saviįtaiga.  
Žinoma, R. Musil nepuoselėja užmačių įteigti, kad atsidavimas idėjoms yra žalingas iš pagrindų. Galbūt nebuvo ir netgi niekada nebus tokių milžinų, kurie pajėgtų „dėl tiesos kęsti sielos alkį.”
Ir išties, kurgi, tiesą sakant, reikėtų dėti būties dėsnį, jei jis žalingas? Dėl to ir reikalingas apsisprendimas, prisipažinimas, ko ieškoma ir ko nebijoma rasti. Geniali, tikėjimo simbolį išgryninanti F. Dostojevskio mintis yra esminio apsisprendimo pavyzdys: „Nėra nieko gražesnio (...) ir tobulesnio už Kristų, ir ne tik nėra, bet (...) ir negali būti. Dar daugiau, jei kas nors man įrodytų, kad Kristus — nėra tiesa, ir iš tikrųjų būtų, kad tiesa — ne Kristuje, tai man labiau norėtųsi pasilikti su Kristumi, nei su tiesa. “
Tad galbūt „tiesos” orbita nėra būtina. Net jei ši egzistuoja, vargu ar atlieka judesį skatinančio mokytojo rolę. Nebent, aišku, „tiesa” būtų pozityvi.
F. Dostojevskio pasirinkimas itin taurus, tai, pavadinkime — idilė. Tačiau R. Musil savo kūriniu atkreipia dėmesį į galimybę rinktis ne tokias skaisčias idėjas kaip Kristus. Jei objektyvumas neegzistuoja, vadinasi, kiekviena idėja turi nepriklausomą vertybinę skalę. Nėra neteisiųjų, vien baimė, kad gali nukentėti, dėl to visuomenė radikaliuosius individus sankcionuoja. Tačiau nieko baisaus, jei esi demonas, tačiau tyliai ramiai savo namuose. Jei žudai mintyse — ne nusikaltimas, mat niekas neįvardins, kas gera ir teisinga, nebent ką nors užgausi.
Objektyvumas nepraktiškas, jis visiškai nenaudingas, niveliuojantis. Globalizacija visiškai nebaugina, jei tik pajunti, kaip greitai ji keičia drabužius. Tačiau transcendentinė universalija pribaigtų, kadangi rengtis tais pačiais rūbais keletą dienų iš eilės (ką jau kalbėti apie visus mums skirtus metus) yra mažų mažiausiai apgailėtina.
XX a. išsvajojo karus, Hirosimą ir Nagasakį, egzistencializmą ir fenomeną. Kaskart svajonėms nusimetant daugiau ir daugiau jas pančiojančių grandinių, žmogaus be savybių atėjimas tapdavo vis realesnis. Juk meluodami neapgauname savęs galutinai; beldžiamasi į įvairių bažnyčių vartus, kuomet bėda ištinka. Dangui prapliupus skausmu, visuomet ieškoma pastogės, ir kam tada rūpi, pastogė tikra ar įsivaizduota — kad tik neskaudėtų. Visai įmanoma, jog žmogus išties turi sprendimo laisvę, tačiau ar turi laisvę rinktis šio sprendimo motyvą? Ar gali rinktis sprendimą, kuris nespindėtų malonumu dabar ar bet kada ateityje?
Savybės atlūžta nuo žmogaus: „Šiandien atsakomybės svorio centras yra ne žmoguje, o daiktų savitarpio sąsajose. Argi nematyti, kad išgyvenimai pasidarė nepriklausomi nuo žmogaus? Jie nuėję į teatrą; į knygas, tyrimo įstaigų ir tyrimo kelionių pranešimus, į ideologines ir religines bendrijas, kurios tam tikras išgyvenimų rūšis ugdo kitų sąskaita, tarsi darydamos socialinį eksperimentą, todėl išgyvenimai tiesiog tvyro ore, jeigu tuo metu nedirba; kas šiandien dar gali pasakyti, kad jo pyktis iš tiesų yra jo, kai tiek daug žmonių jį jam perša ir geriau apie jį išmano negu jis? Atsiradęs savybių pasaulis be žmogaus, išgyvenimų — be to, kuris juos patiria, ir beveik atrodo, kad idealiu atveju žmogus išvis nieko neišgyvens asmeniškai, o malonus asmeninės atsakomybės sunkumas ištirps esminių reikšmių formulių sistemoje. Taip ilgai žmogų laikiusios visatos centru, bet jau keli amžiai silpnėjančios antropocentrinės pasaulėjautos irimas, matyt, pagaliau pasiekė patį „aš”, nes tikėjimas, kad patiriant svarbiausia, kad patiri, o veikiant, kad veiki, daugumai žmonių ima atrodyti kaip naivybė.” Idėjos procesas jau niekaip neįstengs prilygti potencialiam idėjos rezultatui. Neproduktyvumas — didžiausia nuodėmė, kurios pastangų kiekis, koks didžiulis bebūtų, negali atpirkti.  
Taigi, J. Baranovos žodžiais, „labai atsargiai, vien tik šaržuojant, nieko neįtaigaujant, R. Musil’iui pavyko sukelti abejonių dėl egzaltuoto idealizmo dirbtinumo ir atskleisti pamatinių idėjų paieškos iliuziškumą.” Savybės lyg bičių spiečius zuja ore; kiekvienai situacijai pagaunama dailiausiai dūzgianti; „Todėl labai neperdėdamas apie savo gyvenimą Ulrichas galėjo pasakyti, kad jame viskas vyksta taip, tarsi būtų artimiau pačiai jo eigai, o ne jam pačiam. Po A visuomet sekė B ir kovoje, ir meilėje. Ir todėl, matyt, reikėjo manyti, kad asmeninės savybės, kurias tuo metu įgydavo, buvo daugiau artimos viena kitai negu jam, ir išties kiekvieną iš jų, jeigu jis atidžiau save patyrinėdavo, su juo buvo susijusi ne daugiau negu su kitais žmonėmis, kurie taip pat galėjo jų turėti.”
Tai epochos charakteris; objektyvumo įnirtingai geidžiama, bet principingai nenorima pasiekti, mat tuomet visiems tektų kalbėti vienu balsu. Mylimam ir branginamam individualumui tai būtų koktu, juo labiau, kad jam tektų kęsti pažeminimą ir lenktis nenuginčijamumui. Koks tat didis buvo prabėgęs šimtmetis, svajotojų laikas. O juk po kiekviena svajone drebėjo silpnumo lapelis, dėl to ir svajonių būta tiek daug, ir drąsos jas auginti nė kiek ne mažiau. Juk visi gėdingi lapeliai turėjo būt paslėpti.    
R. Musil lyg mokslininkas stebėjo, užrašė. Pats dalyvaudamas eksperimente, jis buvo vienas iš fiksuojamų procesų, silpnas ir besiguodžiantis idėja. Tačiau „negalima pykti ant savo laiko be žalos sau.” Bet kuris pastebėjimas kyla iš to, ką pirmiausia atpažįstame savyje; žmogus be savybių egzistuoja, tačiau dėl to, kad jis neturi savybių, nepasidaro nė trupučio lengviau jį perprasti. Galbūt net priešingai, o tai įkvepia — juk visuomet gyvename pačioje įdomiausioje epochoje. Mentalinė sala, kurioje išgyvenome krikštą ir socializaciją, mus laiko pririštus. Galima piktintis augančiomis palmėmis ar nektarinais, tik kad, deja, nėra daugiau kuo misti.

Ir aš nuogas vaikščiot bijau, dėl to Šekspyro motyvais rašau:
                       Jei jums meluoja posmai šių eilių, tai tik dėl to, kad dar tikiu,
           Viena težinau: būdamas stiprus, nė žodžio nerašyčiau