Pasaulį mes perpus pasidalinom -
Atrodė jo per daug ir man, ir tau.
Man atiteko saulė ir žvaigždynai,
Tau liko ūkanos ir debesys lietaus.
Kada žiūriu aš į žvaigždes - svajoju.
Rytais paglosto saulės spinduliai šilti.
Tau - balos telkšo rudenio po kojom,
O gražios dienos pasiliko užmaršty.
Sakai, - galėtumėm gal sulipdyti
Pasaulį, perplėštą pusiau kadais...
Kažin, ar verta tai daryt bandyti, -
Jau tapome bejausmiais padarais.
Liepa
2010-08-10 08:36:43
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-08-11 13:20:26
Ačiū už komentarus ir patarimus :)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-08-10 19:38:31
Niu gi netikiu kad bejausmiais padarėliais galima tapti? gal tik jausmai ne tie... Nes lyriniai herojai juk tikrai jausmingi :)
Čia truputį padėliosiu savaip (galima?):
Paklausei: ar pajėgtumėm lipdyti
Pasaulį, perplėštą pusiau kadais?
Mąstau: ar teks dar kart nuryti
tą patį sprangų kąsnį? ...
tyla ir atsakau...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-08-10 17:47:59
Nesuprantu, prie ko čia dabar ta daina? Aš tai nematau jokio panašumo. Beje, aš niekada ir nieko neplagijuoju. Bet Jūs, be abejo, turite teisę į savo nuomonę.
Anonimas
Sukurta: 2010-08-10 12:03:32
man pirmo stulpelio jau kaip ir gana būtų. bet gražu, imtinai.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-08-10 10:24:55
...skausmingos tos dalybos...visada...labai...pagauta nuotaika...
Anonimas
Sukurta: 2010-08-10 10:18:45
...jausmingai...ypač patiko du pirmieji posmai.
( Užkliuvo "padarais"- nepoetiška metafora, ypač šiame kūrinyje ji sujaukia viską.)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-08-10 10:00:20
Bejausmių padarų nėra, tuo labiau tarp žmonių, o pasaulį pasidalijot nelygiai, reikėjo jį dalinti kitaip, viską per pusę: ir žvaigždes, saulę, šiltus saulės spindulius ir rudeninį lietų.
Anonimas
Sukurta: 2010-08-10 09:13:38
Labas, Liepa, graži metafora apie perpus padalintą pasaulį (nors panašu, kad padalinta ne po lygiai ;) ) Mintis aiški, netgi , sakyčiau, per daug tiesmukiška. Nepatikėjau paskutine eilute, nes nei tas, kas žiūri į žvaigždes ir svajoja, jaučia saulės spindulių prisilietimą, nei tas, kuris siūlo lipdyti pasaulį, nėra bejausmiai padarai. Eilėraščio ritmas aiškus, tačiau vietomis jaučiasi kalbos nenatūralumas - pvz. "daryt bandyti" (dvi bendratys krūvoj), "perplėšta pusiau kardais" (kardais neplėšiama, o kertama).