.....
Rudenėjančiuos toliuos rudens nematau.
Nors šaukiu ir kviečiuosi, prašau ir dangaus,
Kad lietum atgaivintų manąsias mintis,
Kad sugrįžusios lauktų ugnis židiny.
Vyno taurėj paskęsti ir žvilgsny akių.
Rast save Tavyje, ne būry tarp žmonių.
Prisiglaudus nurimti po kelių tolimų
Ir išausti Tau kelią iš svajonių savų.
Bučiniais liesti veidą, blakstienas, rankas,
Savo meilę paskleisti lyg pievoj rasas,
Deimančiukais blizgėti Tavoj širdyje.
Rudenėjančiuos toliuos atradai Tu mane.
Aš voratinklių gijose laišką rašau...
Ten stebuklo nerasi.
Gal tik meilę žmogaus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-08-12 16:16:44
Nuostabu :)...mano jausena - Jūsų žodžiuose...pasiimu
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-08-11 11:44:26
nepatiko
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-08-10 19:18:34
P.s. man kažkaip tik žodį "būry" norėtųsi keisti "minioj"... (gal tik man taip atrodo)... O tokie nuoširdumo kupini laiškai jautriai paliečia, net jei juose ir gyvena ilgesingas liūdesys.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-08-10 14:09:50
"Rast save Tavyje" Neieškok Savęs -Jame. Tu pati fenomenali ir didžiulė vertė.
Ilgesingai ir žaviai apžaistas jausmas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-08-10 13:53:46
Gražus laiškas. O gražiausi laiškai būna su ilgesiu. Čia taip ir yra. Voratinklių gipsas užkliuvo. Teigiama prasme, suprantama.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-08-10 09:57:19
Meilei nėra amžiaus ribų, rudeninė – subrendusi, gili,be tokių didelių paklydimų.Gražūs tie laiškai voratinklio gijose.
Anonimas
Sukurta: 2010-08-10 09:41:09
Labai švelnus ir gražus laiškas...taip ir"išsiliejo" jausmais tiesiai į širdį...