.....


Rudenėjančiuos toliuos rudens nematau.
Nors šaukiu ir kviečiuosi, prašau ir dangaus,
Kad lietum atgaivintų manąsias mintis,
Kad sugrįžusios lauktų ugnis židiny.
Vyno taurėj paskęsti ir žvilgsny akių.
Rast save Tavyje, ne būry tarp žmonių.
Prisiglaudus nurimti po kelių tolimų
Ir išausti Tau kelią iš svajonių savų.
Bučiniais liesti veidą, blakstienas, rankas,
Savo meilę paskleisti lyg pievoj rasas,
Deimančiukais blizgėti Tavoj širdyje.
Rudenėjančiuos toliuos atradai Tu mane.

Aš voratinklių gijose laišką rašau...
Ten stebuklo nerasi.
Gal tik meilę žmogaus...