nebenoriu dalint pragarų
į kairę į dešinę
ir kartot kad kalta
jeigau savo gyvenimą saugau

trapų tavo anūkų alsavimą
laikui čiurlenent
per atvertą ir kvepiantį mėtomis
sąmonės langą

nebenoriu matyt kaip verki
man per skauda galvoti
kiek patirti turėjo
tos širdys kurios dar tuksės

kiek reikėjo suklysti
ir kiek savimi abejoti
kad nevirpinčiau
jūsų tikrovės dermės

nebenoriu būt smūgis
lyg durklo į paširdžius
bet esu ir man gaila
neverksiu tačiau

išeinu į gyvenimą
mindyt svetimus pašalius
jei nenori paleist,
atskirai bus geriau

nes daugiau paaukot
negaliu - neišeina
klykia siela
ir rauda nunokęs dangus

išeinu, kur dvasia
pagaliau prisikėlė
ir tikiu, josios skydį
išvysi ir tu