Galulaukių dygiųjų karaliene,
Žydėki, usnie, kaip laukų daina--
Pro padūmavusius laukus, žiogelių šieną
Praėjo vasaros įkaitusi diena,

Jos diademą puošė rausvos rožės,
Lelijų, gladiolių apžavai,
Puikavosi aušros nušvitęs grožis
Žieduos bijūnų. Ar pavėlavai,

Kad niekur nesimatė  žiedo tavo ?
Ieškojau jo nors apsiausto kraštuos,
Apsvaigus vasara žaliai tik sužaibavo--
O tu žydėjai, usnie, juk visuos

Tarpuvagiuos, tarp akmenų, griuvėsių--
Kur tik žaizdas reikėjo lopyt žemės ir žmonių,
Prie skruzdžių rūmo gaivinai pavėsiu
Gyventojus jo kaitroje. Vienų

Žiedynai jau seniai išblėsę,
Kitus išskynė žmonės, ar šalna--
Svaja tavoji skaidrų šypsnį tiesia
Vilnim gyva, aistringa ir švelnia--

Į rudeninį dangų atsigręžus,
Net su šalna kalbi tu atvirai--
Kodėl taip, usnie ? Vien miražus
Tau laimės nešė aitvarai...

Ir ne gėle darželio tu buvai laiminga--
Žieduos spindėjo aušros ir dangus...
Dabar, kai darganoja, išdavystėms sninga,
Šiauriuos delnuos kalbi man lyg žmogus

Apie gyvenimą ir sužeistą jaunystę,
Apie vienatvės stūgesį laukų--
Ir tavo žodžiai šalnoje nevysta,
Juose gaja saulingųjų akių--

Aš lapkričio dienų pilkėjantį gelsvumą
Skalauju tavo žiedo spinduly--
Kai darganų laivai padebesyse dumia,
Galulaukių tyla viena paguos gali,

Galulaukių dygiųjų karaliene...