Vakar Eolas paviešino negirdėtą vėjo kryptį.
Be žodžių jis atpūtė brolį be sielos.
Danguje išbrinko raitytieji debesys -
Gal tik saulė įgali juos ten skaičiuoti.
Kai miestas snaudžia pokaitį vangų,
Kai ant jo pradeda kristi tingūs lietūs,
Atviros orlaidės gaudo pasiklydusius gūsius
Su lašais - smulkiosiom monetom.
Mes du laukiam negyvo skambučio -
Vėl skubėti į vakarą laukiant grynų teosofų.
Viešpatie, skubėk mums padėti - alma žodžiai...
Kapsi jie į priekį visai nesustojus.
Bet dangus netikėtai kviečia išeiti.
Brolis vėjas ūmai jau užgeso. Einam. Einam.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sinonis
Sukurta: 2010-08-03 16:00:16
... patiko, tik /... netikėtai.../ gale užkliūvo:)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-08-03 10:18:03
nuotaika primena ar tai Rilkę ar Bodlerą, svajingai filosofiškas
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-08-03 09:59:38
skubėti skubėti skubėti
lėtai su pasimėgavimu
gražus darbas
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-08-03 00:14:01
Viskas įtikino, bet ne viską supratau. ;)
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-08-03 00:13:35
"Vėl skubėti į vakarą laukiant grynų teosofų.
Viešpatie, skubėk mums padėti - alma žodžiai..."
Tai,yra labai gerai. Net labai,labai,labai.Rodos kiekvienoje eilutėje ,kažkas tyliai panarinęs galvą virpteli.