Vakar Eolas paviešino negirdėtą vėjo kryptį.
Be žodžių  jis atpūtė brolį be sielos.
Danguje išbrinko raitytieji debesys -
Gal tik saulė įgali juos ten skaičiuoti.
Kai miestas snaudžia pokaitį vangų,
Kai ant jo pradeda kristi tingūs lietūs,
Atviros orlaidės gaudo pasiklydusius gūsius
Su lašais - smulkiosiom monetom.
Mes du laukiam negyvo skambučio -
Vėl skubėti į vakarą laukiant grynų teosofų.
Viešpatie, skubėk mums padėti - alma žodžiai...
Kapsi jie į priekį visai nesustojus.
Bet dangus netikėtai kviečia išeiti.
Brolis vėjas ūmai jau užgeso. Einam. Einam.