Vidurdienį aš
Dievui
nusišypsojau,
gniauždamas
širdį Tėve Mūsų
kryžių tarp
balandžių baltų
man uždrausta
žvelgti į taiką
baimės pilnomis
akimis
žengti žingsnį pirmyn į priekį
vėjų talžomam
sode
lietaus užmirštam pasauly
mano pėdos - Dievo kelias, trupinių
išakėta Pažadėtoji Žemė
aplink
man uždrausta žiūrėti į minią, dantyse -
rožės nagai, o veiduose -
skaistumas nuvilkintas pelkynuos
ražienos pjausto
kalasi daigai svetimybių
namuos
šėtono skambutis į rojų
jau vasara vysta,
rugių atokaitoj,
sodo plieniniuos
šešėliuos
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-07-30 19:55:51
sudomino ir nugalėjo
Anonimas
Sukurta: 2010-07-30 18:38:28
...sodrus metaforomis, savita išraiška...kokybiškas darbas. Patiko.
Vartotojas (-a): Himmel
Sukurta: 2010-07-30 18:24:28
Ačiū, Vaida. Bet tai nesusiję su meile, lyrinis subjektas yra tarp žmonių, kurie tapę vergais, nori jį paversti tokiu pačiu. Jis blaškosi tarp klastos ir taikos :)
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-30 18:20:43
"skaistumas nuvilkintas pelkynuos" " "rugių atokaitoj sodo plieniniuos šešėliuos "-Puikuma. Jaučiamas sumišęs meilės motyvas.Man -įdomu.