Vidurdienį aš
Dievui
nusišypsojau,
gniauždamas
širdį Tėve Mūsų
kryžių tarp
balandžių baltų

man uždrausta
žvelgti į taiką
baimės pilnomis
akimis
žengti žingsnį pirmyn į priekį
vėjų talžomam
sode
lietaus užmirštam pasauly
mano pėdos - Dievo kelias, trupinių
išakėta Pažadėtoji Žemė

aplink
man uždrausta žiūrėti į minią, dantyse -
rožės nagai, o veiduose -
skaistumas nuvilkintas pelkynuos

ražienos pjausto
kalasi daigai svetimybių
namuos
šėtono skambutis į rojų
jau vasara vysta,
rugių atokaitoj,
sodo plieniniuos
šešėliuos