Auksinė snaigė

Lauke dabar didelė pūga. Vėtra suka sniego kalnus ir kelia juos aukštyn. Snaigės sukasi kaip ant linksmųjų kalnelių ir nuolat šūkčioja.
- Aaaa Op! Ūūū Op!
Ant vėtros posūkio snaigės net apsitranko šonus, joms jau pradeda suktis galva, bet vis tiek jaučiasi kaip atrakcionų parke, ant pačios smagiausios karuselės. Pačiame sūkurio viduryje kažkas mirkčioja. Tai šviesiau, tai tamsiau, tai iš viso trumpam užgesta. Kuo labiau sukasi vėtra, tuo smarkiau blizgutis mirkčioja. Tai buvo snaigė.
Bet ne tokia kaip visos snaigės. Ji buvo auksinė. Kaip saulė rytais, kaip auksiniai lapai krintantys nuo medžių rudenį. Snaigės rankytės ir kojytės, ir net ausytės ir akytės buvo skaisčios aukso spalvos. Ji labai skyrėsi nuo paprastų sidabrinių snaigių. Sidabrinės snaigės skyrėsi nuo auksinės tuo, kad turėjo šaltą, sužvarbusią širdį. O auksinė šiltesnę, pilną užuojautos ir meilės širdutę.
Pūga pamažu rimo, artėjo vakaras. Snaigės ramiai leidosi žemėn ir gulėsi miegoti. Kuri ant sniego, kuri ant eglės šakos, kuri ant asfalto įsitaisė. Drąsesnės leisdavosi ant gatvės stulpo arba mašinos stogo. Auksinė snaigutė kaip tik dairėsi, kur nusileisti, o tuo metu kitos snaigės stebėjo auksinę.
- Kodėl tu tokia? – paklausė viena įžūli snaigė.
- Kokia? – išsigandusi paklausė snaigutė.
- Na... Tokia, na... Kitokia, - padarė išvadą snaigė.
- O kuo aš kitokia?
- Tu į savo spalvą pasižiūrėk! – suriko kita snaigė.
- O kuo ji jums nepatinka? – vos ne pro ašaras tarė snaigutė.
- Taip įžūliai rengtis reikia gėdos turėti! Tokie rūbai turi būti uždrausti! – toliau rėkavo snaigė, atkreipdama kitų snaigių dėmesį. Kitos snaigės ėmė pamažu sukti savo baltas galvytes į auksinę snaigutę.
- o taip, ji kitokia... Baisu... Man mama taip rengtis neleistų... Nejaugi čia nauja mada? – sklido nepatenkinti snaigių šnabždesiai.
- Už bausmę šitaip atrodant nakvosi atskirai! – suriko įsiutusi snaigė, kuri labai mėgo skandalus.
Slėpdama savo auksines ašaras snaigutė traukėsi nuo būrio. Reikėjo susirasti, kur atsigulti, nes jau greitai temo. Mažomis pėdutėmis snaigutė ėjo per šaltą gatvės asfaltą, palikdama mažas auksines pėdutes. Pirma diena iš debesio, o ji jau nemėgstama. Nejaugi, kitoms snaigėms taip svarbi spalva? Juk svarbi širdis. Na, bet jos širdis juk irgi auksinė...
Gatvėje geso žibintai, o auksinė snaigė vis ėjo ir ėjo palikdama auksines pėdutes ant šalto ir liūdno asfalto.
- Ūūūū... žiūūūū... kas per spalva... ūūūū, - šaukė belapės medžių šakos.
Snaigutė, tyliai nurijusi pastabas, susigūžė sename pelės urvelyje ir užsidengė veiduką rankomis. Tylomis užmigo...
Ryte ji pabudo su tikrai šaunia mintimi! Dažai! Ji taps sidabrine, bet kokia kaina.
Tačiau vieninteliai dažai kuriuos žinojo snaigutė buvo sniegas. Išėjusi iš urvelio snaigutė paėmė didelę sniego saują ir prispaudė prie kojytės. Tačiau sniegas tuojau pat nubyrėjo. Snaigutė ėmė dar vieną saują ir spaudė prie pilvuko. Nelipo. Supykusi snaigutė metė sniegą kuo toliau.
- Kaip šaunu, kad rytoj Kalėdos... AAA! Kas čia per pabaisa? – suriko eidama pro šalį kankorėžių šeimynėlė. Snaigutė mandagiai pasitraukė praleisdama juos. Tai štai kaip... Rytoj Kalėdos... Snaigutė daug apie jas žinojo. Per Kalėdas pildosi svajonės. O kad taip imtų ir išsipildytų jos svajonė, būti tokiai kaip kitos snaigės...


XXX

Skubi telegrama Kalėdų Seneliui į Laplandiją nuo Šiaurinės Žvaigždės. Kaune ties pirmuoju Laisvės alėjos posūkiu, yra labai nuliūdusi ir susikrimtusi dėl savo spalvos snaigytė. Prašome ją aplankyti ir jai padėti.

Su žvaigždiškais linkėjimais,
Šiaurinė Žvaigždė

XXX

Pasirėmusi veiduką rankytėmis snaigutė sėdi ant šaligatvio krašto. Ji puikiausiai girdi ir mato kaip kitoje gatvės pusėje švenčia Kitos snaigės. Girdisi linksmas jų klegesys, juokas, dainelių nuotrupos. Tolumoje suskamba varpeliai...
- Kas ten? Nejaugi vėl kažkas ateina iš manęs pasišaipyti?
Snaigutė atsistojo ir pažvelgė į dangų iš kuri sklido varpelių skambesys. Iš pradžių snaigutė nesuprato ką pamatė artėjant. Tai buvo didelis vežimas... O gal traukinys... Rogės, ten buvo tikrių tikriausios rogės traukiamos aštuonių elnių! Ir rogės artėjo prie snaigutės! Jos leidosi tiesiai iš dangaus. Rogės tyliai, be jokio garso nusileido ant gatvės priešais snaigutę. O iš jų išlipo... Pats tikriausias visame pasaulyje Kalėdų Senelis. Su balta ilga barzda ir raudonais rūbais, ir dideliais juodais blizgančiais batais.
- Prašau nežiūrėti į mane, - susigėdo snaigutė ir užsidengė rankomis veidelį.
- O mieloji, snaigute kaip man į tave nežiūrėti jeigu aš pas tave ir atvykau! – džiaugsmingai kalbėjo Senelis.
- Negali būti, aš tokia negraži, kad pas mane negalima atvykti.
- Ką jau, nekalbėk niekų! Šiaurinė Žvaigždė pasiuntė mane pas tave, kad tau padėčiau. Juk Kalėdos čia pat! Visi turi būti linksmi ir laimingi! – padrąsino snaigutę Senelis.
- Tačiau kuo jūs man galite padėti?
- Skirsdamas labai daug galvojau, tačiau man į galvą neatėjo jokia mintis, tačiau mano ištikimasis elnias Rudolfas, pasiūlė puikiausią mintį, - šypsodamasis kalbėjo Senelis.
- Sakykite, prašau, - nekantravo snaigutė.
- Norėtume, tave snaigute, pasiimti kartu į Laplandiją. Ten turėsi daugybe draugų ir niekas tavęs neerzins. Be to išduosiu paslaptį. Šiąnakt skrisime dalinti dovanų. Taigi snaigute, ar keliausi su mumis?
- Snaigute mes labai norim, kad tu skristum su mumis, be to ir pati Laplandija laukia tavęs, - tarė elnias Rudolfas.
- O Seneli, aš labai noriu ir sutinku su tavimi keliauti, - begalo džiaugėsi snaigutė.
- Tai ko gi mes laukiam? Pirmyn į Laplandiją!
Senelis ištiesė ranką, snaigutė užlipo ant Senelio delno, ir įsitaisė Kalėdų Senelio barzdoje. Ir rogės pakilo, aukštyn, aukštyn, į dangų...

Kitą rytą storos nuo prisikimštų patiekalų snaigės klausė kur dingo ta baisioji snaigė.
- Ji toli, labai toli. Ji jau Laplandijoje, - užsisvajojęs atsakė asfaltas.


Visiems labai dėkoju už gražius įvertinimus, nes man jie tirkai labai svarbūs.