Tavo vakaras, vaike,
Seniai jau išmoko tylėti,
Nebeinkščia dangus,
Kruvinais debesim prisidengęs,
Suvynioja spalvas
Tolimi horizontai iš lėto,
Atsivėrusiai tamsai
Visi praregėjimai spengia.
Tavo vakaras, vaike,
Seniai šilumos neragavo,
Išsiklykavo gervės,
Į tuštumą rudenys brido,
Vienumos kvadrate
Visą laiką seniai suskaičiavo
Ir taškus sudėliojo
Į tavo karščiuojantį vidų.
Tavo vakaras, vaike,
Galbūt jau seniai nebe tavo,
Svetima sutema
Ima sėlint per trupančią širdį,
Nebeatmeni, kas
Naivią lemtį klastingai apgavo,
Nebeliko vilties
Prie saulėlydžio laužo sušilti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-08-03 22:04:05
suvynioja spalvas...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-29 22:43:02
Einantis tiesiai į širdį, paliečiantis jo pačias giliausias gelmes.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-07-29 22:37:41
Kodėl toks liūdnas? Gražus, bet liūdnas, o taip nortųsi tam vaikiui kažką linksmo, šviesaus pasakyti.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-29 22:27:57
Jautrus. Pajaučiau dalelę Jūsų. Metafizika. Ačiū.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-07-29 22:14:40
aštrus, liūdnas...bet tvirtai parašytas
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2010-07-29 21:44:33
Tariu dėkui už vakarą, kai "saulėlydžio laužas" jau nebešildo, belieka tik žavėtis ištyškštančiomis pašvaistės spalvomis. Melancholiškas atvirumo vakaras galėtų būti nesibaigiantis...
Anonimas
Sukurta: 2010-07-29 21:21:01
..labai gražus kūrinys, sujaudino. Ačiū.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-07-29 20:39:31
kol yra kas kreiptūsi "vaike" tol viltis dar gyva.. nors tik plėnyse laužo rusena..