Tavo vakaras, vaike,
Seniai jau išmoko tylėti,
Nebeinkščia dangus,
Kruvinais debesim prisidengęs,
Suvynioja spalvas
Tolimi horizontai iš lėto,
Atsivėrusiai tamsai
Visi praregėjimai spengia.

Tavo vakaras, vaike,
Seniai šilumos neragavo,
Išsiklykavo gervės,
Į tuštumą rudenys brido,
Vienumos kvadrate
Visą laiką seniai suskaičiavo
Ir taškus sudėliojo
Į tavo karščiuojantį vidų.

Tavo vakaras, vaike,
Galbūt jau seniai nebe tavo,
Svetima sutema
Ima sėlint per trupančią širdį,
Nebeatmeni, kas
Naivią lemtį klastingai apgavo,
Nebeliko vilties
Prie saulėlydžio laužo sušilti.