Nulūžo mano seno angelo sparnai,
Nukrito palei ežerą į žolę,
Pravirko angelas, supratęs per vėlai
Kokie negailestingi būna žmonės.
Svajonę nešė ant plačių baltų sparnų,
Lyg retą gėlę saugojo ir glostė,
Nusagstęs spindinčiu mirgėjimu žvaigždžių,
Vilties žiedais nevystančiais išpuošęs.
Aš nekantraujančias rankas į ją tiesiau,
Svaigau artėjančio stebuklo grožiu,
Nenuoširdumo ir apgaulės nemačiau,
Neišgirdau piktų patyčių žodžių.
Išslydo laimė, sielą stingdančiu šalčiu
Mane vėl sugrąžino į tikrovę...
Besparnis angelas po gelstančiu medžiu
Nubraukęs ašaras ranka, šukes dėlioja...
kuoka
2010-07-28 20:56:44
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-28 23:02:21
Pirmame stulpelyje man kliūva rimas 2 ir 4 eilutės.Gražiai parašyta, su liūdesio gaidele.
Anonimas
Sukurta: 2010-07-28 22:53:01
Labai šabloniškas... Rimavimas galėtų būti išradingesnis.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-07-28 22:08:08
liūdnoas, bet gražus :)
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-28 21:34:26
Aš neminėčiau tiek kartų to angelo,besparnio,baltojo ir taip aišku :)
Taip sklandus. Bet et ,tie angelai..
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-07-28 21:19:46
nieko savito. Sklandus tekstas, ritmas, rimas. Prasti įvaizdžiai. Mintis gera, bet apvilkta į blogą rūbą.
Neįtikino.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-07-28 21:07:30
kaudžiai.. bet dėlioja :)
gal surinks :)