Nulūžo mano seno angelo sparnai,
Nukrito palei ežerą į žolę,
Pravirko angelas, supratęs per vėlai
Kokie negailestingi būna žmonės.

Svajonę nešė ant plačių baltų sparnų,
Lyg retą gėlę saugojo ir glostė,
Nusagstęs spindinčiu mirgėjimu žvaigždžių,
Vilties žiedais nevystančiais išpuošęs.

Aš nekantraujančias rankas į ją tiesiau,
Svaigau artėjančio stebuklo grožiu,
Nenuoširdumo ir apgaulės nemačiau,
Neišgirdau piktų patyčių žodžių.

Išslydo laimė, sielą stingdančiu šalčiu
Mane vėl sugrąžino į tikrovę...
Besparnis angelas po gelstančiu medžiu
Nubraukęs ašaras ranka, šukes dėlioja...