***

Neišnaikinkim senų medžių kapuose,
Jie kantriai mirusių ramybę saugo.
Paukšteliai giesmes gieda,
Prisiminimus peri šakose.
Ir aš glaudžiuos prie seno medžio,
Kaip prie ištikimo draugo...
Prakalbinu per medį artimuosius po žeme.
Juos medžių šaknys ten giliai
Kaip mano rankos apkabinę laiko...
Neišnaikinkim senų medžių,
Tegul linguoja kapuose ir širdyse.
Jie kantriai saugo mus visus -
Ir buvusį,
              ir esamą,
                            ir būsimąjį laiką...
atkaklioji

2010-07-22 12:53:56

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2010-07-22 17:31:37

Pakiliai toks "tarybinis", nežinau kodėl, bet taip persiskaitė, šiaip tai yra eilėraštis proza su kalbėjimo elementais.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-07-22 17:17:06

taip...kapuose medžiai įpatingi...kalbantys

Anonimas

Sukurta: 2010-07-22 17:06:49

Idėja pagirtina, bet išraiška... Perkeliu į Jausmus.

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2010-07-22 14:47:28

nežinau, nelabai. pasirodė perdaug tiesiai nuo jausmo nurašytas.

Vartotojas (-a): Beprotybė

Sukurta: 2010-07-22 14:43:53

O man taip reikia malkų :)
Graži mintis.

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2010-07-22 13:19:32

Graži filosofija.Neišnaikinkim.