Kai į eilėraštį parsinešiau
Gimtosios pirkios slenkstį,
Ant jo prisėdo žilagalviai du.
Pasakė motina:
- Seniai, sūnau, jau buvome kartu.
O tėvas, palingavęs sunkią galvą,
Vis prašė slenkstį neišnykt kažkur,
Kad net tuomet,
Kai negalės su motina pareiti,
Nebūtų vieniša
Ir atmintis
Neliktų be namų...