Mes iki pusšimčio vis kopiame į kalną
Pilni svajonių ir šviesių vilčių,
Vis taikom kuo greičiau įšokt į balną
Ir lėkti šuoliais velnišku greičiu.
Ketiname žvaigždes ranka pasiekti,
Mums jūra iki kelių - nebaisu.
Pasaulį visą širdimi apglėbti,
Nepaisydami žemiškų tiesų.
Bet STOP staiga - raudonas šviesoforas.
Kada, iš kur? Nespėji net suvokt.
Ir į pakalnę, nors yra dar noras
Vėl į kalną, bet nebėra jėgų užkopt.
Ir liekame jauni prisiminimais
Su nebaigtais darbais ir klaidomis.
Per rudenėjančius laukus likimas
Pasieks galinę stotį su mumis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2010-07-19 22:13:37
Paskutinis posmelis - itin lyriška baigties įžvalga.:))
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-18 23:21:45
Taip, gyvenimas bėga, o mūsų mintys vis atsilieka, einant mums link savo ribos.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-07-18 23:11:25
neypatingas
Anonimas
Sukurta: 2010-07-18 21:29:23
Lyrinis darbas. Perkeliu.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-18 21:08:34
Taip bėgte ir prabėgo. Et .Gyvenimas.