Kas pasakys ką slepia metų klodai
Neišmatuojamos žmogaus gelmės,
Kuri paviršiuje lyg paprasta atrodo,
Bet nesuprantama toliau, prie pat širdies.
Prabėgusi diena - tiktai šešėlis
Užgimusios svajonės, turėtos paslapties,
Kurią į šviesą iš savęs iškėlęs,
Kitos ateinančios, dar gražesnės ilgies.
Kalbos, darbai ir užrašyti žodžiai -
Žybsniai, likimo užkurtos ugnies,
Vieni užgęsta, kiti per tamsą skrodžia,
Tada laimingas, jais didelis jauties.
Bet daug daugiau palieka nesužibę,
Nesurasti, nors buvo taip arti,
Nuo lūpų, rankų paukščiais nepakilę,
Užmarštyje išnykti pasmerkti.
Gerai, kada gelmė dešimtmečiais turtinga,
O klodai žeria dovanas, lobius,
Tiktai per greitai kartais smėlis pasitinka,
Nuklojantis į nebūtį takus.
Žmogaus gelmė kiekvieno vis kita,
Spalvom kitom kaskart nušvinta,
Tiktai laiku nepažinta,
Palieka amžiams užrakinta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): teradot
Sukurta: 2010-07-19 17:33:09
Tai ir negyvensim svetimų gyvenimų. Nors ne. Pabandyti norėtųsi...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-07-17 17:24:56
Pritariu Taurijai.Gyvenimiskas
Anonimas
Sukurta: 2010-07-17 16:56:01
...gilu, prasminga...
Anonimas
Sukurta: 2010-07-17 12:13:53
Man irgi patiko, gyvenimiškai ir suprantamai.
Anonimas
Sukurta: 2010-07-17 11:30:52
ačiū. labai patiko .imu prie savo megstamiausiu .vistik kaip JŪS graziais posmais rasote.ačiū
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-07-17 10:51:32
visi mes sluoksniuoti :)...gražūs posmai apie klodus šviečiančius, apie gyvenimo prasmę....
Anonimas
Sukurta: 2010-07-17 10:15:07
Taip artimai Jus kalbate ir dar tokiais poetiškais posmais... Labai patiko, nes tą patį ir aš jaučiu, tik pasakyt nemoku :(