Kas pasakys ką slepia metų klodai
Neišmatuojamos žmogaus gelmės,
Kuri paviršiuje lyg paprasta atrodo,
Bet nesuprantama toliau, prie pat širdies.

Prabėgusi diena - tiktai šešėlis
Užgimusios svajonės, turėtos paslapties,
Kurią į šviesą iš savęs iškėlęs,
Kitos ateinančios, dar gražesnės ilgies.

Kalbos, darbai ir užrašyti žodžiai -
Žybsniai, likimo užkurtos ugnies,
Vieni užgęsta, kiti per tamsą skrodžia,
Tada laimingas, jais didelis jauties.

Bet daug daugiau  palieka nesužibę,
Nesurasti, nors buvo taip arti,
Nuo lūpų, rankų paukščiais nepakilę,
Užmarštyje išnykti pasmerkti.

Gerai, kada gelmė dešimtmečiais turtinga,
O klodai žeria dovanas, lobius,
Tiktai per greitai kartais smėlis pasitinka,
Nuklojantis į nebūtį takus.

Žmogaus gelmė kiekvieno vis kita,
Spalvom kitom kaskart nušvinta,
Tiktai laiku nepažinta,
Palieka amžiams užrakinta.