Ištvirkinai visas mėlynakes skruzdėles,
Mano nagais čiuožinėjančias.
Naktimis girdėdavu tylų jų žingsnių maršą.
Prieš dangui maldą diktuodama
Pasiųsdavau jas pragaro vartais ropoti.

Suvedžiojai jau pasenusius vėjus,
Surišai jais mane,
O išplaukdamas buboninio maro pusėn
Kažką pamiršai...
Tašką mano rankose kaip akmenį
Įdėti.

Kažkokios Tavo misijos retkarčiais pasivaidendavo:
Pyktį protingai atsiųsdavai.
Žinok, čia draudimo sutartys baigėsi...
Nauji vėjai mane į kitą pusę riša.
Tik voratinkliu Tu pasilikai,
O kažkas – tvirta grandine.
Bet aš – voras.
Ir tik elfiškai.