Voras elfiškai
Ištvirkinai visas mėlynakes skruzdėles,
Mano nagais čiuožinėjančias.
Naktimis girdėdavu tylų jų žingsnių maršą.
Prieš dangui maldą diktuodama
Pasiųsdavau jas pragaro vartais ropoti.
Suvedžiojai jau pasenusius vėjus,
Surišai jais mane,
O išplaukdamas buboninio maro pusėn
Kažką pamiršai...
Tašką mano rankose kaip akmenį
Įdėti.
Kažkokios Tavo misijos retkarčiais pasivaidendavo:
Pyktį protingai atsiųsdavai.
Žinok, čia draudimo sutartys baigėsi...
Nauji vėjai mane į kitą pusę riša.
Tik voratinkliu Tu pasilikai,
O kažkas – tvirta grandine.
Bet aš – voras.
Ir tik elfiškai.