Mana dangiškoji seniai nubyrėjo -
O kryžius , nugludintas pirštų - tylėjo.
Malda nebyli tik šešėliuos kalbėjo:
Prapuolė, prapuolė...tyloj vis girdėjos.
O varpinės dūžiai suraikė kaip duoną
Ir laiką ir širdį dalino tavim...
Pavasaris, vasara - gluosniai gedėjo,
Nors liepos kvepėjo - tavęs neregėjo.
Šukavo sekundėm, vis aitrino, mainės.
Viltis kaip melagė : žadėjo - apleido...
Liepsna - ne žarijos, gedėti - skaudėjo...
Nemeilė išdegino ženklą: pamiršk...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-07-18 18:46:38
...šukavo sekundėm... labai puikus.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-17 00:14:09
Gal šiandien jaučiam tą patį.Rekomenduoju-sau. :")
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-16 19:30:31
Labai prasmingas, keliais žodžiais daug pasakyta....Liepsna – ne žarijos, gedėti – skaudėjo...taip aiškiai, jausmingai ir raiškiai pasakyta.
Anonimas
Sukurta: 2010-07-16 08:03:44
Labai patiko, tik paskutinė eilutė "Nemeilė išdegino ženklą: pamiršk..." man paneigė iki tol besiliejančią meilės lyriką... O gal toks autorės sumanymas... užliūliuoti skaitytoją o paskui netikėtai jį "apipilti" šaltu vandeniu?
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-07-16 00:30:48
ritmingai perskaičiau. tik neatsimenu ką. :) pavargimas. rytoj paskaitysiu dar kartą.