Mana dangiškoji seniai nubyrėjo -
O kryžius , nugludintas pirštų - tylėjo.
Malda  nebyli  tik šešėliuos kalbėjo:
Prapuolė, prapuolė...tyloj vis girdėjos.
O varpinės dūžiai suraikė kaip duoną
Ir laiką ir širdį dalino tavim...
Pavasaris, vasara - gluosniai gedėjo,
Nors liepos kvepėjo - tavęs neregėjo.
Šukavo sekundėm, vis aitrino, mainės.
Viltis kaip melagė : žadėjo - apleido...
Liepsna - ne žarijos, gedėti - skaudėjo...
Nemeilė išdegino ženklą: pamiršk...