Aš vėl stoviu aukštai užvertusi galvą ir stebiu kaip nuo rytų pusės palengva plečiasi auksinis ruožas, kaip gęsta mėnulio delčia, kabliu pakibusi danguje ir laikanti už rankovės mažą išsigandusį debesėlį. Jis tirpsta iš baimės, retėdamas, stengdamasis bet kokia kaina pabėgti nuo mėnulio gniaužtų, tiesiasi į saulę, lyg maldaudamas jos: padėk man, pasiimk, priglausk mane ir paguosk.
Miške bunda rytas, apsisiautęs rūku, pasidabinęs rasa, kuri deimantais žiba prieš besikeliančią saulę, tyliai virpindamas medžių viršūnes, ragindamas ir gaivindamas užsimiegojusius paukštelius ir žvėrelius keltis. Praskrenda man virš galvos mažas paukštelis, nutupia ant gretimos eglės šakos ir pradeda savo giesmę. Skamba tylumoje jo skaidrus balselis, skamba, vinguriuodamas ir kviesdamas prisidėti prie jo, pagarbinti besikeliantį rytą ir pasveikinti besišypsančią saulę.
Pamažu keliasi gamta, įsiliedama į jai įprastą gyvenimo ritmą. Saulė kopia aukštyn vis atidžiau žvilgčiodama į žemę, keldama žolynus ir vabalėlius, džiovindama pribyrėjusius deimantus. Reikia skubėti nusiprausti, atsigerti ir vėl pasitikti ateinančią naują dieną.
Prisigėrusios vandens samanos dalinasi juo su geltonveidėmis voveraitėmis, įsisupusiomis į jų patalus ir ramiai sau augančiomis .
Prabėga šernų šeima: didžioji mama vedasi savo dryžuotus vaikučius pusryčiauti, moko juos naudotis gamtos duotais įrankiais knisti žemę ir ieškoti skaniųjų šaknelių. Reikia skubėti užaugti. Stebiu tą šeimyną iš tolo. Gerai, kad vėjas nusisukęs nuo jų. Nors jis visai lengvas, bet didžioji mama kaip mat užuostų svetimą pavojingą kvapą ir tada man galas. Reiktų šokti į artimiausią medį. Iš baimės tai užlipčiau, o kaip gi paskui nulipti?
Palengva sklaidosi migla, atidengdama vis daugiau miško stebuklų. Štai lomelėje prie pat eglės kamieno, pasislėpęs žolėse žvilgčioja ruginukas, išdygęs rugių žydėjimo metu gražuolis baravykas, o ten toliau – dar vienas, greta įsitaisęs tiltelis geltonveidžių voveraičių, šviečiančių iš tolo ir mojančių man. Tai mano pirmasis laimikis. Virpančia širdimi tiesiu į juos savo ranką, pakalbinu ir padėkoju miškui už dovaną. Mano pirmasis baravykas, tamsia kepurėle ir storu kotu, tikras miškų karalius, dedu jį atsargiai į savo pintinėlę ir traukiu gilyn į mišką.
Kaip jis pasikeitė po žiemos. Ten, kur dar pernai augo dideli medžiai, liko tik nupjautos šakos, mėtosi jos niekam nereikalingos, taip nykiai atrodo buvęs jaukus ir gyvas kampelis. Graudu, kad nebėra mūsų žemėje dar keliolika žaliavusių medžių, čia, šiame miško plote nebeskamba paukščių giesmės, nekrykštauja apsiplunksnavę palikuonys. Bet taip jau yra.
Vėjas atneša tolimą gervių klyksmą. Jų visai nesimato, gana tolokai iki jų draustinio, bet jauti – verda ten gyvenimas, cypauja mažyliai, prašo valgyti. Na, varlės ir driežiukai, laikykitės...
Kiek toliau, į kairę, saulės atokaitoje raudonuoja mergelės – uogelės, saldžiosios žemuogėlės, kviečia ir vilioja savo rausvais žandeliais, pasakodamos, kad jau vasara atėjo, kad jos jau suaugo ir nori pakliūti į kraitelę. O, kokios jos saldžios! Jau ir kitos sesės –  uogelės noksta, mėlynuoja jų apdarėliai, pridengti žalių lapelių.
Šnabžda miškas, pasakoja lankytojams apie pergyventą šaltą žiemą, džiūgauja kiekvienu saulės spindulėliu ir skuba subrandinti savo dovanas, pasidalinti savo džiaugsmu ir tyla, savo gyvenimu. Įsiklausykit į miško pasakojimą, pajuskit jo džiaugsmą ir nerimą, ir traukit į plaučius tą kerintį miško kvapą, kad grįžus namo, į miestą, dar ilgai jaustumėte miško gaivą ir skambančią tylą.
Kukuoja gegutė, skaičiuodama man likusius metus. Griebiuosi už kišenės ir skambinu monetomis, ką gali žinoti, gal tai lems, kad man netruktų tų pinigėlių šiais metais, juk mūsų močiutės turėjo tokį paprotį. Einu neskubėdama, atidžiai žiūrėdama sau po kojom. Juk reikia surinkti kraitelę grybų – parvežti miško dovanų, einu ir klausausi giesmininkų. Čia jie laimingi, niekas jų nebaido, nemėto į juos akmenimis, negąsdina jų. Jie čia gyvena kitaip nei miesto paukšteliai.
Gervės klykauja, šaukdamos viena kitą, neša savo mažiesiems pusrytėlius, moko juos skraidyti ir pasikeisdamos saugo juos.
Išeinu į miško proskyną, o čia ant saulės apšviesto tako, greta mėlynių ploto, guli susiraičiusi piktoji, šildo savo sušalusį kūną, šildosi, šildosi ir niekaip negali sušilti. Noriu prieiti, bet baisoka, o jei įgels? Stebiu iš tolo. Keistas jausmas, juk ji gana toli nuo manęs, tikrai nepasieks, o atrodo, kad ji čia pat, jau šliaužia prie mano kojų, tuoj griebs ir pasveikins mane įgeldama. Žinau, čia tik baimė. Ji net nejuda, taip patogiai įsitaisė ir mano asmenybė jai visai nerūpi.
Saulė jau gana aukštai pakilo, darosi karšta. Pasilenkiu prie gražuolio grybo, o mane kaip mat puola visas spiečius uodų, nuo kurių neįmanoma apsiginti. Išbadėję ir pajutę gyvastį jie taip įnirtingai puola, stengdamiesi ilgam pasisotinti. Juk kitos tokios progos gali tekti ilgai laukti. O gyventi tai reikia!
Einu mišku per samanas, klimpsta į jas kojos, atrodo kad žengiu minkštu kilimu. Kaip smagu, nejaučiu to nuovargio, nors jau pražingsniavau ne vieną kilometrą. Vietomis žemę dengia aukšta žolė, o ten toliau, prie pat grybautojų numinto tako iš tolo šviečia geltonos voveraičių galvelės, skubu link jų. Juk jos mane kviečia. Gerai apsidairau, štai dar pulkelis geltonveidžių gražuolių, o juk šiomis vietomis visai neseniai praėjo keli grybautojai. Ir kaip jie tokio turto nepastebėjo? Teisingai sakoma, kad kiekvienam grybautojui savas grybas paruoštas, kitas jo ir ieškodamas neras. Va, mano gražuolės! Eikit, eikit į mano kraitelę, aš jus tvarkingai sudėsiu, kad nesutrinti kepurėlių, kad jas pargabenti sveikas ir gražias. O kaip pakvips namai! Dar ilgai laikysis miško kvapas, svaigindamas gaiva, medžių ošimu ir paukščių čiulbesiu.
Tyras ir laisvas miškas. Dainuoja vėjas medžių šakose, čiulba paukšteliai, kiekvienas traukia vis kitokią dainą, viskas pulsuoja gyvybe. Tai, žiūrėk, vabalėlis ropoja, eidamas savo kelią, žiogas skuba, pasikišęs po pažastimi mažąjį smuikelį, darbininkė – skruzdėlytė puola gerti nukritusį ant žemės mano saldaus gėrimo nutekėjusį lašą. O koks tai skanėstas! Surandu netoliese numestą tuščią plastikinį indelį, užpildau jį tuo savo skanėstu ir palieku. Tegul ir kitos jos draugės pasigardžiuoja. Juk negaila.
Saulė keliasi vis aukščiau ir aukščiau. Atrodo, kad laikas sustojo, taip miškas įtraukia mane į savo gyvenimą, taip užsupa, užlinguoja, kad pasimeti laike, pamiršti visas savo bėdas, problemas, o ausyse skamba ta švelni, vinguriuojanti ir šnaranti miško simfonija: vėjas, paukščių atliekamos solo partijos, bendras medžių ošimas ir mano širdies plakimas. Aš tarsi pasakoj, stebuklų šaly...
Pasižiūriu į laikrodį – prabėgo tos sutartos valandos, baigiasi man skirtas laikas, reikia vėl grįžti į tikrovę, nes kitaip reikės pačiai keliauti iki savo namų ne vieną dešimtį kilometrų.
Visos pasakos kada nors baigiasi, baigėsi ir manoji. Nešuosi ją savo atmintyje, savo širdyje tokią tyrą, skambančią, nešuosi į savo namus, kad atėjus žiemai, vėl galėčiau ją pajausti,  prisiminti  ir pasekti kitiems.