ką tik mūsų laukai nusižiovavo ir sumažėjo –
susitraukė jų formos, kai kalvos nuėjo miegot....
tavo vargo gitara dar skamba man: „ ak, vakarėja...“-
o kada vakarėja dangus – juo reikėtų klajot.
mes pavirskim vaikais ir galėsim padangėm straksenti,
susikibusių rankų gausiausias lietus nenukirs,
juk turėjom drauge po truputį pabalt ir pasenti,
bet atėjus mirtis uždainavo per garsiai: jis mirs.
„ mylimasis, matai, kaip aptemę laukai mūsų laukia,
kaip klajoklių dainų pasiilgo vakaris dangus –
imk gitarą ir kibk, kaip kadaise tiesiog į parankę:
net mirtis nebegali nuspręst visai nieko už mus “.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-07-15 20:19:43
„ mylimasis, matai, kaip aptemę laukai mūsų laukia,
kaip klajoklių dainų pasiilgo vakaris dangus –
imk gitarą ir kibk, kaip kadaise tiesiog į parankę:
net mirtis nebegali nuspręst visai nieko už mus “.
...tiesiog dieviškai...skamba...
Anonimas
Sukurta: 2010-07-15 18:03:38
Ema, Jūs ir meilės tema lygiai kaip viena kitą mylinwčios sesės dvynės
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2010-07-15 12:24:52
Prasmės grožis. Jausmo didumas.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-07-15 10:21:41
Gražu. :) labai.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-07-15 09:46:44
pabaigos eilutė labai labai
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-07-15 00:49:03
ateina ir uždainuoja...ir palieka vidury dainos...graudu...kad taip