ką tik mūsų laukai nusižiovavo ir sumažėjo –
susitraukė jų formos, kai  kalvos nuėjo miegot....
tavo vargo gitara dar skamba man: „ ak, vakarėja...“-
o kada vakarėja dangus – juo reikėtų klajot.
mes pavirskim  vaikais ir galėsim padangėm straksenti,
susikibusių  rankų  gausiausias lietus nenukirs,
juk turėjom drauge po truputį pabalt ir pasenti,
bet atėjus mirtis  uždainavo per garsiai: jis mirs.
„ mylimasis, matai, kaip aptemę laukai mūsų laukia,
kaip klajoklių dainų pasiilgo vakaris dangus –
imk gitarą ir kibk, kaip kadaise tiesiog į parankę:
net mirtis nebegali nuspręst visai nieko už mus “.